Spektaklis „Pas mus šventė“ – naujausias teatro „Tolyn gilyn“ kūrinys, kviečiantis pažvelgti į bendruomenę, žmonių santykius ir nuolatinį geresnio gyvenimo laukimą. Apie šią premjerą, nepriklausomo teatro užkulisius ir spektaklio kūrimo procesą laidoje „Labas, Vilniau!“ pasakojo prodiuserė Inga Galvanauskaitė ir režisierius bei pjesės autorius Paulius Markevičius. Su vedėju Timūru Augucevičiumi jie aptarė ir spektaklyje atsiskleidžiančius skandinaviškos komedijos elementus, kūrybinius iššūkius bei žiūrovo patirtį. Tai pokalbis apie teatrą Vilniuje, kūrybą ir klausimą, ar laukdami ypatingos dienos nepamirštame gyventi šiandien.

Apie bendruomenę, kuri laukia didžiosios šventės

Spektaklio „Pas mus šventė“ centre – nedidelio miestelio bendruomenė, besiruošianti itin svarbiai šventei. Visi tikisi, kad jai pagaliau prasidėjus viskas bus gerai: žmonės susiburs, nuotaika pagerės, rūpesčiai pasitrauks, o gyvenimas taps toks, kokio visi laukė.

Tačiau už šios, iš pirmo žvilgsnio, paprastos istorijos slypi gerokai platesnė tema. Spektaklis kviečia susimąstyti apie nuolatinį laukimą – geresnio momento, palankesnių aplinkybių, pirmadienio, atostogų ar kažkokio svarbaus įvykio, po kurio, atrodo, jau tikrai prasidės gyvenimas.

Paulius Markevičius pokalbyje atkreipė dėmesį, kad laukimas yra viena svarbiausių spektaklio temų. Juk dažnai sau sakome, kad dabar dar šiek tiek pakentėsime, o gyventi pradėsime vėliau. Tačiau kyla klausimas – kada tas vėliau iš tiesų ateis?

Kitoks teatras, kuriam svarbiausia – žiūrovo patirtis

Teatras „Tolyn gilyn“ išsiskiria netradiciniais kūrybiniais sprendimais ir noru ieškoti naujų susitikimo su žiūrovu formų. Ankstesniuose darbuose kūrėjai rinkosi įvairias netradicines erdves – senas kavines, apleistus pastatus, gamyklas ar net kalėjimą. Jų spektakliuose žiūrovas dažnai nežinodavo, kur prasideda veiksmas, kur reikėtų eiti ir kokiu būdu įsitraukti į pasakojimą.

Vis dėlto „Pas mus šventė“ kūrėjams tapo savotišku eksperimentu. Šį kartą jie pasirinko tradicinį teatro formatą – žiūrovai sėdi salėje, o veiksmas vyksta scenoje. Režisieriui tai buvo galimybė daugiau dėmesio skirti aktorių vaidybai, jų tarpusavio santykiams ir scenoje kuriamam žaidimui.

Paulius Markevičius pabrėžė, kad kūrybiniai sprendimai pirmiausia orientuojami į žiūrovą: „Mūsų pirmas atskaitos taškas yra žiūrovas.“

Jam svarbu ne tik tai, ką žmogus pamatys scenoje, bet ir visa jo patirtis – nuo pirmosios informacijos apie spektaklį iki atėjimo į teatrą, aplinkos, garso, šviesos ir emocijų, kurias jis išsineš po vakaro. Kūrėjai nori, kad žiūrovas jaustųsi laukiamas, galėtų atsipalaiduoti, tačiau kartu būtų paskatintas bent šiek tiek išeiti iš savo kasdienio komforto.

Skandinaviška komedija ir nejaukios situacijos

Vienas iš spektaklio išskirtinumų – skandinaviškos „deadpan“ komedijos elementai. Tai humoras, kuriame daug santūrumo, nejaukių pauzių, mažai žodžių ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų situacijų, kurios veikėjams gali turėti didžiulę reikšmę.

Paulius Markevičius neslėpė, kad toks komedijos stilius jam itin artimas. Jį domina situacijos, kuriose žmonės kalba apie paprastus dalykus, tačiau iš tiesų slepia kur kas gilesnius išgyvenimus ir klausimus.

Režisierius savo mėgstamą komedijos stilių apibūdino taip: „Labai mėgstu nejaukias situacijas, mažai žodžių, bet kartu labai lakonišką ir atrinktą kalbėjimą, kuris atskleidžia daug sluoksnių, vykstančių tarp žmonių.“

Būtent toks humoras leidžia žiūrovui vieną akimirką juoktis, o kitą – atpažinti save ar aplinkinius. Kūrybinė komanda siekia ne tik pralinksminti, bet ir palikti erdvės apmąstymams.

Prodiuserės ir režisieriaus tandemas: nuo idėjos iki paskutinės detalės

Pokalbyje nemažai dėmesio skirta ir teatro užkulisiams. Inga Galvanauskaitė papasakojo apie prodiuserės darbą, kuris prasideda dar tada, kai spektaklis tėra idėja. Nuo biudžeto planavimo, paraiškų rašymo ir komandos surinkimo iki kasdienių organizacinių klausimų, techninių sprendimų, komunikacijos ir žiūrovų pasitikimo.

Kaip pati Inga pasakojo, jos darbas apima labai platų veiklų spektrą. Nepriklausomame teatre svarbu gebėti prisitaikyti, greitai spręsti problemas ir prireikus imtis skirtingų vaidmenų.

Prodiuserė pabrėžė, kad jiems svarbus ne tik galutinis rezultatas, bet ir tai, kaip komanda jį pasiekia: „Mums labai svarbu, kad procesas būtų malonus visiems. Siekiame aukščiausio rezultato, turime nusistatę aukštą kartelę, bet kartu norime, kad visiems būtų gera kurti.“

Kūrėjai atvirai kalbėjo ir apie nepriklausomo teatro iššūkius: ribotus biudžetus, sudėtingą aktorių bei komandos darbo grafikų derinimą, projektinės veiklos neapibrėžtumą. Kiekvienas spektaklis suburia naują žmonių grupę, todėl svarbu ne tik atrinkti tinkamus aktorius, bet ir sukurti bendrą kūrybinę aplinką.

Inga ir Paulius savo bendradarbiavimą apibūdina kaip skirtingų kompetencijų bei požiūrių mainus. Inga daugiau dėmesio skiria organizacinei pusei ir žiūrovo patogumui, o Paulius – kūrybinei spektaklio vizijai. Vis dėlto jų vaidmenys nėra griežtai atskirti – abu dalijasi idėjomis, patarimais ir atsakomybe.

Teatras – komandinis žaidimas, kuriame svarbus žmogiškumas

Paulius Markevičius pabrėžė, kad spektaklio kūrimas yra komandinis procesas. Reikia sujungti skirtingų žmonių lūkesčius, nuotaikas, patirtis ir kūrybinius įsivaizdavimus. Ne visada visi mato vienodą rezultatą, o ilgos repeticijos ir įtempti darbų grafikai gali tapti tikru išbandymu.

Režisierius teatro kūrybinį procesą palygino su komandiniu sportu: „Teatras yra komandinis sportas ir čia žaidžia komanda.“

Jam svarbu ne tik pasiekti meninį rezultatą, bet ir išlaikyti pagarbą žmonėms viso proceso metu. Jo manymu, teatras turėtų būti erdvė, kurioje galima prisiminti svarbius klausimus apie žmogų, tarpusavio santykius ir tai, kaip turėtume elgtis vieni su kitais.

Pokalbyje nuskambėjo ir Ingos požiūris į neapibrėžtumą, kuris lydi nepriklausomo teatro veiklą. Niekada negali būti visiškai tikras, kaip seksis projektui, ar pakaks žiūrovų, kaip jį įvertins kritikai. Vis dėlto svarbu pasitikėti procesu ir tęsti tai, kuo tiki.

Apie šį požiūrį Inga kalbėjo paprastai: „Vis tiek kažkaip bus.“

Kai šventės laukiame, bet pamirštame tai, kas vyksta dabar

„Pas mus šventė“ – tai ne tik pasakojimas apie vieną miestelio bendruomenę. Tai istorija, kurioje galima atpažinti ir save: savo laukimą, lūkesčius, norą viską atidėti geresniam laikui ir tikėjimą, kad kažkada ateis diena, kai pagaliau viskas bus taip, kaip norime.

Laidoje Inga Galvanauskaitė ir Paulius Markevičius atskleidė ne tik spektaklio kūrybinę pusę, bet ir tai, kiek daug skirtingų žmonių, pastangų bei pasitikėjimo reikia, kad idėja taptų gyvu teatro kūriniu.

Galbūt svarbiausias klausimas, kurį palieka šis spektaklis, yra paprastas: jeigu visą laiką laukiame, kada pagaliau prasidės gyvenimas, ar nepražiopsome jo paties?