Kapų puošimas ir kapinių apželdinimas gali būti ne tik pagarbos išėjusiems artimiesiems išraiška, bet ir atsakingas pasirinkimas gamtos atžvilgiu. Vis daugiau dėmesio skiriant tvarumui, kyla klausimas, kaip puošti kapus atsisakant perteklinio plastiko ir vienkartinių dekoracijų. Apie tvarų kapų puošimą, gyvų gėlių pasirinkimą, natūralias kompozicijas, žvakes ir besikeičiančias kapinių tradicijas laidoje „Gyvenimo papartėliai“ pasakoja apželdinimo specialistė Lina Liubertaitė.

Kapinių tradicijos keičiasi lėčiau, tačiau pokyčiai neišvengiami

Kapinių apželdinimo tendencijos nėra tokios greitos kaip aprangos ar interjero mados. Augalams užaugti reikia laiko, o kapinių aplinka glaudžiai susijusi ne tik su estetika, bet ir su šeimos tradicijomis, sentimentais bei pačių išėjusiųjų išreikštais norais.

Lina Liubertaitė atkreipia dėmesį, kad kapų tvarkymas dažnai priklauso ne vien nuo gyvųjų pasirinkimų. Kartais artimieji stengiasi išpildyti dar prieš mirtį išsakytus žmogaus pageidavimus, todėl kiekviena kapavietė turi savitą istoriją.

Pašnekovė pabrėžia, kad nėra vieno visiems tinkamo kapų puošimo būdo. Vieniems artimųjų atminimas asocijuojasi su spalvingomis gėlėmis, kiti renkasi santūresnes kompozicijas ar gyvus augalus. Vis dėlto individualūs norai neturėtų užgožti platesnio aplinkosaugos konteksto.

„Mes turime prisiminti ir tai, kad ne vis vien, kaip mes tvarkome kapus, ne vis vien, jeigu mes ten kišam daug plastiko, vėlų, parafino, dažytų, kažkokių dalykų, tai yra ne vis vien, nes mes visą tai dedam į savo žemę.“

Gyvos gėlės, džiovinti augalai ir natūralios kompozicijos

Viena iš pokalbio temų – alternatyvos plastikinėms gėlėms. Nors dirbtinės dekoracijos dažnai pasirenkamos tikintis, kad jos ilgai išliks gražios ir nereikalaus priežiūros, realybė ne visada tokia. Saulė, lietus, vėjas, sniegas ir šaltis greitai pakeičia jų išvaizdą. Kartais jau pavasarį tokios dekoracijos būna praradusios estetinį vaizdą.

Lina Liubertaitė išskiria kelis gyvų augalų ir natūralių puošmenų pasirinkimus.

Pirmasis – paprastos skintos gėlės. Tai trumpalaikis, tačiau natūralus ir asmeniškas būdas papuošti kapą. Galima rinktis tas gėles, kurios primena išėjusį žmogų, siejasi su jo mėgstamomis spalvomis ar kelia gražius prisiminimus.

Antrasis pasirinkimas – džiovintos gėlės ir augalai. Tokios kompozicijos gali išlikti gerokai ilgiau, o jų galima įsigyti floristikos parduotuvėse arba pasiruošti patiems. Pašnekovė primena, kad verta atkreipti dėmesį ir į Lietuvoje užaugintus augalus.

Trečioji alternatyva – natūralios kompozicijos, vainikėliai, puokštės ir kryželiai, kuriuos galima kurti iš samanų, šakelių, spygliuočių ir kitų gamtinių medžiagų. Lina pasakoja, kad šias tradicijas pažįsta ir iš asmeninės patirties – tokius vainikėlius bei kompozicijas gamindavo jos močiutė, o ji pati kartu su ja mokėsi šio amato.

Tačiau net ir natūrali kompozicija nebūtinai yra visiškai tvari. Svarbu atkreipti dėmesį į jos pagrindą, naudojamus tvirtinimo elementus, floristines oazes ir kitus priedus. Pasibaigus kompozicijos naudojimo laikui, skirtingas medžiagas reikėtų tinkamai atskirti ir išrūšiuoti.

Žvakės kapinėse: mažas pasirinkimas, turintis didelę reikšmę

Dar viena svarbi tema – kapinėse deginamos žvakės. Vienkartinės stiklinės žvakidės ir pigios dekoracijos po naudojimo tampa atliekomis, o sudužusios žvakidės dar labiau apsunkina kapinių priežiūrą.

Pokalbyje aptariamos ir alternatyvos parafininėms žvakėms. Tarp jų – sojų bei bičių vaško žvakės. Lina Liubertaitė dalijasi asmenine patirtimi ir pasakoja, kad jau kelerius metus renkasi bičių vaško žvakes.

Vis dėlto pašnekovė ragina nesiekti tobulumo ir nesmerkti kitų žmonių pasirinkimų. Tvarumas neturėtų tapti dar viena priežastimi konfliktams ar priekaištams. Kur kas svarbiau pradėti nuo mažų, realiai įgyvendinamų pokyčių.

„Aš manau, kad kiekvienas mes galime padaryti mažą žingsnelį ir mažą pasirinkimą.“

Pavyzdžiui, vietoj naujos stiklinės žvakidės galima pakeisti tik jos įdėklą. Galima rinktis natūralesnes medžiagas arba sumažinti bendrą atnešamų dekoracijų kiekį. Net ir nedidelis sprendimas prisideda prie mažesnio atliekų kiekio.

Ar kapinėse dar lieka vietos medžiams ir žalumai?

Kalbėdamos apie kapinių ateitį, pašnekovės paliečia ir vis didėjantį akmens bei betono plotų klausimą. Kapinėse vis dažniau matomos akmeninės plokštės, o augalams ir žalumai paliekama vis mažiau vietos.

Lina Liubertaitė atkreipia dėmesį, kad sodinant medžius ar krūmus būtina įvertinti jų būsimą dydį. Nedidelis sodinukas po daugelio metų gali tapti dideliu medžiu, kuriam kapavietėje paprasčiausiai nebeliks vietos. Todėl augalų pasirinkimas turi būti apgalvotas.

Ne mažiau svarbu kapines planuoti kaip bendrą erdvę, o ne tik atskirų kapaviečių visumą. Reikalingi patogūs takai, žaliosios zonos, medžiai ir vietos pasivaikščiojimams. Už bendrą kapinių aplinką atsakingi žmonės turėtų galvoti apie visos teritorijos estetiką, funkcionalumą ir gamtiškumą.

Europos kapinės keičiasi – kokios tendencijos pasiekia Lietuvą?

Pokalbyje aptariama ir tai, kaip kapinių tradicijos keičiasi kitose Europos šalyse. Lina Liubertaitė prisimena kraštovaizdžio architekto iš Prancūzijos pasakojimus, pristatytus „Garden Style“ konferencijoje.

Prancūzijos patirtis atskleidžia, kad skirtingos religinės ir kultūrinės bendruomenės turi savitas laidojimo bei kapinių priežiūros tradicijas. Vis dėlto jos keičiasi, viena iš kitos perima tam tikrus sprendimus ir ieško naujų būdų, kaip organizuoti atsisveikinimo bei atminimo erdves.

Pokyčius lemia ir didėjantis kremavimo bei laidojimo urnose skaičius, kolumbariumų atsiradimas, emigracija ir tai, kad dalis žmonių nebeturi galimybės reguliariai lankyti artimųjų kapų.

Keičiasi ne tik kapinių išvaizda, bet ir pats atsisveikinimo su žmogumi procesas. Šiandien vis dažniau atsisveikinimo ceremonijose naudojamos nuotraukos, vaizdo įrašai, artimųjų prisiminimai ir žmogaus mėgta muzika. Tradicijos nėra statiškos – jos prisitaiko prie visuomenės gyvenimo būdo.

Svarbiausia – nuoširdumas, o ne dekoracijų kiekis

Pokalbio pabaigoje Lina Liubertaitė grįžta prie pagrindinės minties: pagarba artimiesiems neturėtų būti matuojama atneštų gėlių, žvakių ar dekoracijų kiekiu. Kapinės yra ramybės ir atminimo vieta, todėl mūsų pasirinkimai turėtų padėti išsaugoti šią atmosferą, o ne tapti konfliktų priežastimi.

„Svarbiausia yra nuoširdumas, svarbiausia yra tas jausmas, ką mes atnešame ir kad nepaliktumėm ten šiukšlių visomis prasmėmis, emociškai ir fiziškai.“

Tvaresnis požiūris į kapinių puošimą nebūtinai reikalauja atsisakyti visų įprastų tradicijų. Kartais užtenka pakeisti vieną įprotį, pasirinkti gyvą augalą vietoj plastikinės dekoracijos ar pagalvoti, kas nutiks mūsų paliktiems daiktams po kelių savaičių.

Galbūt būtent tokie maži pasirinkimai padės išsaugoti daugiau žalumos, gyvybės ir ramybės vietose, kurios skirtos mūsų artimųjų atminimui.