Kaip lietuvių kalba atskleidžia žmogaus tapatybę ir kodėl svarbu puoselėti jos grožį? VILNIUS FM laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Bernardas Daugirda kalbina aktorių Jurgį Damaševičių apie lietuvių kalbą, literatūrą, aktoriaus profesiją ir meno vertę. Pokalbyje aptariama, kaip sudominti jauną žmogų skaitymu, kuo išskirtinis kūrybinis talentas ir kodėl menininko darbas turėtų būti vertinamas ne tik pagal galutinį rezultatą, bet ir pagal kūrybos procesą. Jurgis Damaševičius taip pat dalijasi mintimis apie kalbos reikšmę mūsų tapatybei, atsakomybę už viešai tariamus žodžius ir kūrybos galią paveikti žmogų.
Kalba – mūsų tapatybės dalis
Pokalbio pradžioje Jurgis Damaševičius dalijasi mintimis apie lietuvių kalbos reikšmę žmogui ir visuomenei. Pasak aktoriaus, kalba yra neatsiejama mūsų identiteto dalis, pagal ją atpažįstame vieni kitus, o žodžių pasirinkimas ir kalbėjimo maniera gali daug pasakyti apie žmogaus vidinį pasaulį bei išsilavinimą.
Pašnekovas pabrėžia, kad lietuvių kalba yra sena, turtinga ir sudėtinga, todėl ją svarbu ne tik išmokti, bet ir puoselėti. Jis kritiškai vertina nuolatinį norą keisti kalbos vartojimo taisykles ir kurti naujus žodžius ten, kur, jo manymu, pakanka jau įprastų pavadinimų. Aktoriaus požiūriu, kalba turi išlikti gyva, natūrali ir artima ją vartojantiems žmonėms.
„Kalbėt. Pirmučiausia, kalbėt reikia iš širdies“, – sako Jurgis Damaševičius, pabrėždamas, kad tikroji kalbos galia slypi ne vien taisyklėse, bet ir nuoširdume, mintyse bei jausmuose, kuriuos perduodame žodžiais.
Kaip sudominti jauną žmogų literatūra?
Kita svarbi pokalbio tema – literatūros mokymas ir privalomų kūrinių vieta mokykloje. Jurgis Damaševičius nesutinka su mintimi, kad visi kūriniai jaunam žmogui turi būti pateikiami vienodai, neatsižvelgiant į jo interesus ir gebėjimą juos suprasti. Jis pripažįsta klasikinės literatūros svarbą, tačiau mano, kad vien reikalavimo perskaityti knygą nepakanka, kad ji taptų prasminga patirtimi.
Aktorius pasakoja apie savo dukterų skaitymo patirtis ir kelia klausimą, kaip padėti vaikams atrasti literatūrą, kuri juos iš tiesų sudomintų. Jis atkreipia dėmesį į senesnių kūrinių kalbą, kuri šiuolaikiniam skaitytojui gali būti sunkiai suprantama, ir pabrėžia, kad klasikos pažinimas reikalauja ne tik skaitymo, bet ir paaiškinimo.
Pašnekovas taip pat mini Ričardo Gavelio kūrybą ir jos reikšmę pažįstant Vilnių, jo istoriją bei sovietmečio patirtis. Literatūra, jo požiūriu, gali tapti būdu suprasti ankstesnių kartų gyvenimą, jų aplinką ir visuomenę.
„Reikia sudominti“, – pabrėžia Jurgis Damaševičius. Ši mintis apima ne tik literatūros mokymą, bet ir platesnį požiūrį į kultūrą: tai, kas pateikiama vien iš pareigos, nebūtinai paliečia žmogų, o susidomėjimas gali atverti kelią į gilesnį supratimą.
Aktoriaus profesija ir talento prigimtis
Kalbėdamas apie aktoriaus darbą, Jurgis Damaševičius teatrą, kiną, televiziją ir audioknygų įgarsinimą vertina kaip skirtingas tos pačios profesijos raiškos formas. Aktoriaus darbe svarbūs balsas, vaizdas, kūnas ir gebėjimas perteikti mintį. Tačiau, jo įsitikinimu, vien techninių įgūdžių nepakanka.
Pašnekovas kalba apie talentą kaip apie tam tikrą vidinę kibirkštį, kurios neįmanoma visiškai pakeisti vien praktika. Mokymasis ir patirtis gali padėti tobulėti, tačiau tikrasis kūrybinis polėkis, jo manymu, kyla iš žmogaus vidaus. Jurgis Damaševičius taip pat svarsto apie kitoniškumą ir talentingų žmonių gyvenimo sudėtingumą – stipri kūrybinė energija gali būti ir dovana, ir iššūkis.
Kodėl nuvertinamas kūrybos procesas?
Pokalbyje aktorius kritiškai žvelgia į visuomenę, kurioje dažnai labiau matomas galutinis rezultatas nei laikas, darbas ir pastangos, reikalingi jam sukurti. Jis pateikia meno pavyzdį: paveikslas, knyga ar spektaklis gali būti ilgų mėnesių ar net metų darbo rezultatas, tačiau kūrėjo pastangos ne visada atsispindi galutiniame įvertinime.
Jurgis Damaševičius kelia klausimą, kas iš tiesų formuoja meno vertę – pats kūrinys, jį kuriantis žmogus ar tarpininkai, kurie jį pristato visuomenei. Ši tema apima ir platesnę kultūros aplinką, kurioje kūryba konkuruoja su komerciniais interesais, matomumu bei greito rezultato lūkesčiu.
Vis dėlto pašnekovas neatsisako tikėjimo meno galia. Knyga, filmas ar muzikos kūrinys gali netikėtai sujaudinti, pakeisti žmogaus būseną ir priminti, kodėl verta kurti bei ieškoti prasmės. Tokias patirtis jis sieja su vidine kibirkštimi, kurią atpažįstame susidūrę su iš tiesų paveikiu kūriniu.
Žodžiai viešumoje – atsakomybė
Laidos pabaigoje pokalbis grįžta prie kalbos ir žmogaus atsakomybės už tai, ką jis sako. Jurgis Damaševičius pabrėžia, kad viešai kalbantis žmogus turi suvokti savo žodžių poveikį. Jis kritikuoja lengvabūdišką patarimų dalijimąsi, ypač kalbant apie dvasinius dalykus ir asmeninius pasirinkimus, kai auditorija gali priimti girdimas mintis kaip autoritetingas rekomendacijas.
Aktoriaus požiūriu, kalba nėra vien informacijos perdavimo priemonė. Ji atskleidžia žmogaus mąstymą, jausmus ir santykį su kitais. Todėl svarbu ne tik turėti ką pasakyti, bet ir apgalvoti, kaip tai darome.
Pokalbį Jurgis Damaševičius užbaigia aiškia pozicija apie gimtąją kalbą: „Lietuvių kalba pati gražiausia.“
