Sanskritas ir lietuvių kalba turi daugiau bendrų bruožų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šių kalbų panašumai jau nuo XIX amžiaus domina mokslininkus, tyrinėjančius indoeuropiečių kalbas, lietuvių kalbos kilmę ir istorines sąsajas su senąja Indijos kultūra. Tačiau kiek šiame ryšyje yra mokslinių faktų, o kiek per laiką susiformavusių mitų? Laidoje „Vilniaus ritmu“ Vilniaus universiteto sanskrito dėstytojas Vytis Vidūnas pasakoja apie lietuvių kalbos ir sanskrito bendrumus, sanskrito kilmės žodžius, tokius kaip karma, joga ir mantra, bei tai, kodėl senoji Indijos kalba išlieka svarbi pažįstant šios šalies kultūrą.
Lietuvių kalba ir sanskritas – mitas ar mokslinis faktas?
Teiginys, kad lietuvių kalba yra viena artimiausių sanskritui, Lietuvoje žinomas jau nuo XIX amžiaus. Vis dėlto, pasak Vyčio Vidūno, šioje istorijoje susipina ir tikri kalbiniai atradimai, ir ilgainiui susiformavęs pasakojimas. Lietuvių kalboje bei sanskrite iš tiesų galima aptikti nemažai bendros kilmės žodžių ir gramatinių panašumų, tačiau tai nereiškia, kad šiomis kalbomis būtų galima susikalbėti.
Pašnekovas pasakoja apie lyginamosios kalbotyros raidą, indoeuropiečių prokalbės tyrimus ir tai, kaip mokslininkai pradėjo sistemingai lyginti skirtingų tautų kalbas. Lietuvių kalba šiuose tyrimuose sulaukė ypatingo dėmesio dėl išsaugotų archajiškų struktūrų ir leksikos.
„Tai ir mitas, ir faktas“, – pokalbyje apibendrina Vytis Vidūnas, pabrėždamas, kad šis ryšys svarbus ne tik kalbotyrai, bet ir lietuvių tautinės savimonės formavimuisi.
Nuo „dievo“ iki „devas“ – žodžiai, jungiantys skirtingus pasaulius
Vienas įdomiausių pokalbio aspektų – konkrečios lietuvių kalbos ir sanskrito sąsajos. Pašnekovas pateikia žodžių pavyzdžių, kuriuose galima įžvelgti bendrą etimologinę kilmę. Tarp jų – lietuviškas „dievas“ ir sanskrito „devas“, taip pat žodis „dūmas“.
Pasak Vyčio Vidūno, šiuo metu vykdomas bendras Lietuvos ir Indijos mokslininkų projektas, kuriuo siekiama sudaryti lietuvių ir sanskrito bendros etimologinės kilmės žodžių žodyną. Tyrėjai tikisi surinkti apie tūkstantį tokių žodžių, tačiau jų atranka reikalauja kruopštaus mokslinio darbo.
Pokalbyje taip pat aiškinamasi, kaip kalbos keičiasi per šimtmečius, kodėl geografiškai nutolusios tautos gali turėti bendrų kalbinių šaknų ir kokių dar sąsajų galima ieškoti ne tik žodynuose, bet ir mitologijoje.
Karma, mantra, guru ir joga – sanskritas mūsų kasdienybėje
Nors sanskritas dažnai atrodo tolima ir tik akademikams aktuali kalba, iš tiesų jo pėdsakų gausu mūsų kasdienybėje. Karma, mantra, guru, joga – šiuos žodžius vartojame dažnai, tačiau ar visada suprantame jų pirminę reikšmę?
Vytis Vidūnas paaiškina, kad kai kurios sąvokos Vakarų pasaulyje įgavo supaprastintas reikšmes. Pavyzdžiui, karma neretai vartojama kaip kasdienio atlygio už gerus ar blogus poelgius apibūdinimas, nors Indijos filosofijoje tai kur kas platesnė ir sudėtingesnė sąvoka, apimanti veiksmus bei jų pasekmes.
Kalbėdamas apie jogą, pašnekovas primena, kad pats šis žodis reiškia jungtį arba susijungimą. Todėl, jo teigimu, praktikuojant jogą verta pasidomėti ir tradicija, iš kurios ši praktika kilo, o ne apsiriboti vien fiziniais pratimais.
„Joga pažodžiui reiškia jungtį, susijungimą – tai, su kuo tu jungiesi.“, – aiškina sanskrito žinovas.
Sanskritas – raktas į Indijos kultūros pažinimą
Pokalbyje aptariama ir tai, kodėl sanskrito studijos šiandien išlieka aktualios. Nors sanskritas nebėra įprasta kasdienio bendravimo kalba, jis išlieka itin svarbus Indijos kultūros, religijos, filosofijos ir senųjų tekstų pažinimui.
Didelė dalis senosios Indijos literatūros buvo sukurta sanskritu, o kai kurie tekstai ilgą laiką buvo perduodami žodine tradicija. Todėl šios kalbos mokėjimas leidžia geriau suprasti ne tik istorinius šaltinius, bet ir šiuolaikinės Indijos kultūrines šaknis.
Pašnekovas taip pat atkreipia dėmesį į Pietų Azijos regiono raidą. Jo teigimu, vis dar neretai turime pasenusį šio regiono įvaizdį, nors Indija sparčiai vystosi, pasižymi aukštųjų technologijų sektoriumi ir didžiule kultūrine įvairove. Pažinti sanskritą ir Indijos tradicijas gali būti naudinga ne tik besidomintiems kalbomis, bet ir norintiems geriau suprasti šio regiono žmones bei kultūrinį kontekstą.
Asmeninis kelias į sanskritą ir pirmoji kelionė į Indiją
Vytis Vidūnas pasakoja ir apie savo profesinio kelio pradžią. Susidomėjimas klasikinėmis kalbomis paskatino pasirinkti sanskrito studijas, o svarbiu mokytoju tapo akademikas Vytautas Mažiulis. Vėliau pašnekovas išvyko į Maskvą, kur septynerius metus gilinosi į sanskrito kalbą ir dirbo su įvairiais senaisiais tekstais, vadovaujamas žymios sanskritologės Tatjanos Jelizarenkovos.
Pirmą kartą į Indiją jis nukeliavo 1993 metais. Nors šalies kultūrą jau buvo pažinęs iš knygų ir studijų, tikrasis susitikimas su Indija atskleidė kur kas įvairesnį jos veidą. Pašnekovui didžiausią įspūdį paliko žmonių gausa, kitoks kasdienio gyvenimo ritmas ir galimybė pažinti ne tik turistinius objektus, bet ir mažesnes gyvenvietes bei gyvąsias tradicijas.
„Man visada miela nuvažiuoti į netgi nedidelį kaimelį, ten pabūti su žmonėm“, – pasakoja Vytis Vidūnas, pabrėždamas, kad tikrasis kultūros pažinimas prasideda tuomet, kai stengiamės suprasti, kaip žmonės gyvena ir kokias tradicijas puoselėja.
Tai pokalbis apie kalbą, kurios žodžius vartojame net nesusimąstydami, apie istorinius ryšius, kuriuos mokslas vis dar tyrinėja, ir apie kultūrą, kurią galima pažinti ne tik skaitant senovinius tekstus, bet ir mokantis suprasti šiandienos pasaulį.
