Artėjant Vėlinėms, kai prisimename išėjusius artimuosius, lankome kapus ir uždegame žvakutes, vis dažniau susimąstome apie atsisveikinimo bei gedėjimo tradicijas. Tačiau ar laidotuvės būtinai turi būti tokios, kokias esame įpratę matyti? Personalizuotos laidotuvės siūlo kitokį požiūrį į atsisveikinimą su mirusiu artimuoju – ceremoniją, kurioje atsispindi žmogaus gyvenimo istorija, asmenybė, pomėgiai ir vertybės. Ar galima laidotuvėse ne tik liūdėti, bet ir juoktis, dalytis šiltais prisiminimais bei džiaugtis kartu praleistu laiku? Apie besikeičiančias laidotuvių tradicijas, artimojo netektį ir individualų gedėjimo kelią pasakoja „Lydėtuvių“ bendraįkūrėja Elena Patamsė.

Atsisveikinimas, pasakojantis žmogaus gyvenimo istoriją

„Lydėtuvių“ idėja kilo iš paprasto, tačiau daug ką keičiančio klausimo: jeigu kiekvienas gyvename skirtingai, kodėl atsisveikiname beveik taip pat? Elena Patamsė pasakoja, kad personalizuotų laidotuvių tikslas – pagerbti kiekvieno žmogaus unikalų gyvenimą, istoriją ir asmenybę.

Tam, kad atsisveikinimas atspindėtų žmogų, svarbu pažinti jo gyvenimą. Susitinkama su artimaisiais, išklausoma jų vizija, lūkesčiai ir norai. Pasitelkiamas ir specialiai parengtas klausimynas, padedantis surinkti ne tik praktinę informaciją, bet ir asmeniškus prisiminimus: ką žmogus mėgo, kokias vertybes puoselėjo, ko iš jo išmoko artimieji ir už ką jam yra dėkingi.

Toks procesas tampa svarbus ne tik rengiant ceremoniją, bet ir patiems artimiesiems. Dalijimasis prisiminimais padeda užfiksuoti bendrą istoriją, prisiminti žmogų tokį, koks jis buvo, ir atrasti dėkingumą netekties akivaizdoje.

Kai atsisveikinime telpa ir juokas, ir ašaros

Viena svarbiausių pokalbio temų – visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad laidotuvės turi būti tik liūdna, rimta ir santūri ceremonija. Tačiau pašnekovė kviečia į atsisveikinimą pažvelgti plačiau. Netektis neabejotinai atneša skausmą, tačiau kartu galima džiaugtis, kad žmogus buvo mūsų gyvenime, prisiminti linksmus nutikimus, pasakoti istorijas ir juoktis.

„Aišku, tai yra liūdna akimirka, bet skausmo akivaizdoje mes galime ne tik liūdėti, bet ir be galo džiaugtis, kad tas žmogus buvo mūsų gyvenime, kad mes susitikome.“

Personalizuotos laidotuvės gali vykti ne tik tradicinėje šarvojimo salėje. Jeigu žmogui buvo brangi jūra, atsisveikinimas gali būti organizuojamas prie jos. Jeigu jis mylėjo Italiją, ceremonijoje gali skambėti itališka muzika, būti patiekiama pica. Viename iš atsisveikinimų svečiai mėgavosi šaltibarščiais, nes būtent šį patiekalą labai mėgo išėjusioji.

Tokios detalės leidžia prisiminti žmogų per jo pomėgius, įpročius, mėgstamas vietas ir dalykus, kurie jam teikė džiaugsmą. Atsisveikinimas tampa ne tik ceremonija, bet ir galimybe dar kartą susitikti su žmogaus gyvenimo istorija.

Ar egzistuoja teisingas gedėjimo kelias?

Pokalbyje taip pat paliečiama tema, apie kurią dažnai kalbama per mažai – kas vyksta po laidotuvių. Gedulas neturi aiškios pabaigos datos ar vienos visiems tinkamos eigos. Vieną dieną gali būti lengviau, kitą – vėl sunkiau. Todėl svarbu neįsprausti savęs į visuomenės sukurtus terminus ir lūkesčius, kada jau reikėtų „paleisti“ išėjusį žmogų.

„Neegzistuoja. Ir yra teorija šita, kad reikėtų išgedėti ir paleisti, ir buvo ilgą laiką labai gaji ir visi galvoja, kad neteisinga, bet dabar mokslininkai ir psichologai sako, kad iš tikrųjų realybėje tai taip nevyksta. […] Kiekvienas yra labai asmeniškas gedėjimo procesas ir tiesiog leisti sau visaip daryti.“

Elena pabrėžia, kad žmogaus mirtis nebūtinai reiškia santykio su juo pabaigą. Mūsų ryšys gali tęstis per prisiminimus, išmoktas pamokas, įpročius ir tradicijas, kurias norime išsaugoti. Todėl nebūtina pamiršti, ištrinti ar apsimesti, kad žmogus niekada neegzistavo.

Kaip padėti gedinčiam žmogui?

Kaip elgtis, kai netektį išgyvena artimas žmogus? Ką jam sakyti, o kokių frazių geriau vengti? Pašnekovė atkreipia dėmesį į dažnai girdimus raginimus „paleisti“, „gyventi toliau“ ar nustoti liūdėti. Nors tokie žodžiai dažniausiai sakomi norint padėti, jie gali tapti papildoma našta gedinčiajam.

Svarbiausia – būti nuoširdiems, nebijoti parodyti rūpesčio ir neieškoti tobulų paguodos žodžių. O kartais didžiausia pagalba yra ne pokalbis, bet konkretūs veiksmai: atvežti maisto, padėti pasirūpinti kasdieniais poreikiais, pabūti kartu ar tiesiog palaikyti kompaniją.

„Didžiausia pagalba matyt yra praktinė pagalba, ypač pamačius, kad žmogus nebesugeba pasirūpinti savimi.“

Išsaugoti ryšį per daiktus, tradicijas ir prisiminimus

Kaip elgtis su išėjusio artimojo daiktais? Ar būtina juos kuo greičiau sutvarkyti, išdalyti ar išmesti? Elena Patamsė sako, kad universalių taisyklių nėra. Jeigu žmogui paguodą teikia išsaugoti drabužiai, nuotraukos ar nepakeista kambario aplinka, nėra priežasties skubėti su jais atsisveikinti.

Pokalbyje pristatoma ir viena iš „Lydėtuvių“ paslaugų – iš mirusio žmogaus drabužių gaminami žaisliukai, kurie gali keliauti per šeimos kartas. Taip išsaugomas ne tik daiktas, bet ir pasakojimas apie žmogų, kuriam jis priklausė.

Ryšį galima puoselėti ir labai paprastais kasdieniais būdais: pasidėti nuotrauką, rašyti laiškus, gaminti išėjusiojo mėgtus patiekalus, klausytis jo mėgstamos muzikos ar lankytis vietose, kuriose kartu leistas laikas.

„Galima pasidėti nuotrauką, kalbėtis, rašyti laiškus. Galima lankytis vietose, kuriose kartu leisdavote laiką, tęsti tas pačias tradicijas.“

Aptariamas ir skaitmeninis palikimas – socialinių tinklų paskyros, nuotraukos, telefonai bei kompiuteriuose saugoma informacija. Pašnekovė pasakoja apie galimybę iš anksto išreikšti savo pageidavimus, kad artimiesiems vėliau būtų lengviau suprasti, kaip tvarkyti skaitmeninį palikimą.

Atminimas nebūtinai turi apsiriboti kapinėmis

Artėjant Vėlinėms, pokalbyje prisimenama ir lietuviška kapų lankymo tradicija. Elena ją vertina kaip gražią ir prasmingą, tačiau primena, kad pagarba išėjusiems artimiesiems neturėtų būti matuojama vien apsilankymu kapinėse konkrečią dieną.

Žvakutę galima uždegti ir namuose, galima pasodinti medį, tęsti žmogaus pradėtus darbus ar surengti atminimo susitikimą jam svarbioje vietoje. Svarbiausia, kad prisiminimas būtų prasmingas patiems artimiesiems, o ne taptų dar viena pareiga ar prievole.

Pokalbis su Elena Patamse kviečia permąstyti mūsų santykį su mirtimi, atsisveikinimu ir gedulu. Galbūt svarbiausia ne išmokti pamiršti ar paleisti, o atrasti būdą išsaugoti tai, kas buvo brangu, ir leisti sau prisiminti žmogų visais įmanomais jausmais.