„Skanus Vilnius“ laidos vedėjas Arūnas Starkus kalbasi su architektūros istorike, profesore, knygų autore, parodų kuratore ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Prof. dr. Marija Drėmaite. Tai pokalbis apie Vilnių ne kaip apie atskirų pastatų rinkinį, bet kaip apie gyvą pasakojimą, kurį galima skaityti per architektūrą, urbanistiką, kavinių kultūrą ir kasdienius miesto ritualus.

„Man svarbiausia – socialinė architektūros istorija. Tai, ką mes galime perskaityti pastatuose apie to meto visuomenę, jos troškimus, siekius ir baimes.“

Architektūra kaip visuomenės veidrodis

Pokalbyje pabrėžiama, kad architektūra nėra vien estetikos ar stiliaus klausimas. Ji visada kalba apie laikmetį, politines aplinkybes ir socialinius santykius. Vilniaus architektūra, ypač XX amžiaus, tampa liudijimu apie okupacijas, modernizacijos siekius, kompromisus ir prarastas galimybes.

„Paveldas įgyja prasmę tada, kai suprantame, kodėl norime jį išsaugoti. Nes jis mums kalba.“

Būtent iš šio požiūrio gimsta idėja „prakalbinti pastatus“ – ne kaip atskirus objektus, o kaip miesto atminties nešėjus.

Žvėrynas – miesto sodo fenomenas

Atskira pokalbio dalis skiriama Žvėrynui – rajonui, kuris iki šiol išlaiko XIX a. pabaigos „miesto sodo“ urbanistinę idėją. Tai vieta, kur svarbiausia ne pavieniai architektūros šedevrai, o visuma: želdynai, atsitraukimas nuo gatvės, mastelis ir santykis su gamta.

„Žvėryno privalumas yra urbanistinis planavimas ir gamtinis karkasas. Tai šiandieniniame mieste – tikra prabanga.“

Kalbama ir apie pavojus, kai pertekliniai „meninių akcentų“ sprendimai ima konkuruoti su natūraliu kraštovaizdžiu.

Tarpukario Vilniaus kavinių kultūra – ištrinta istorija

Vienas ryškiausių laidos akcentų – tarpukario Vilniaus kavinių ir restoranų kultūros tema. Kavinės tuo metu buvo ne tik maitinimo vietos, bet ir politinio, kultūrinio bei intelektualinio gyvenimo centrai.

„Visa politinė ir kultūrinė veikla tarpukario Vilniuje vyko kavinėse. Tai buvo miesto smegenys.“

Sovietmetis šią tradiciją nutraukė, palikdamas tik viešojo maitinimo funkciją, o ne socialinę erdvę.

Ką saugoti, o ką keisti?

Diskusijoje paliečiamas ir paveldo apsaugos klausimas: ar viską būtina išsaugoti, ar kartais drąsiau ieškoti naujų sprendimų?Prof. dr. Marija Drėmaitė pabrėžia, kad universalaus recepto nėra – kiekvienas atvejis turi būti vertinamas individualiai, atsižvelgiant į vertę, funkcionalumą ir žmogaus patogumą.

„Man svarbiausia – pagarba žmogui. Dizainas ir fasadai yra antriniai dalykai.“

Gyvenimas mieste šiandien

Pokalbis natūraliai pereina prie šiuolaikinės gyvenamosios architektūros. Aptariamas būstų mažėjimas, viešųjų erdvių trūkumas ir žalio ploto stygius naujuose projektuose.

„Didžiausias skirtumas tarp senų rajonų ir naujų – plotas aplink namą. To šiandien labai trūksta.“

Kartu keliami klausimai apie gyvenimo mieste kokybę ir kompromisus, kuriuos tenka priimti.

Vilnius – gyvas, bet reikalaujantis dėmesio

Šis „Skanus Vilnius“ epizodas – tai kvietimas pažvelgti į miestą lėčiau, atidžiau ir giliau. Ne tik grožėtis fasadais, bet ir suprasti, kokias istorijas jie pasakoja, ką esame praradę ir ką dar galime išsaugoti.