„Skanus Vilnius“ vedėjas Arūnas Starkus kalbina Jolitą Smaidrienę – medaus someljė, bitininkę ir šeimos bityno „Avilio istorijos“ atstovę. Pokalbio centre – medus, jo įvairovė, skonis ir kokybė: aptariamos skirtingos medaus rūšys, lietuviškas medus, natūrali medaus kristalizacija ir tai, kaip tinkamai laikyti šį produktą. Jolita pasakoja apie bitininkystę, ekologinį bityną Šalčininkų rajone, bičių gyvenimą ir Lietuvoje išlikusią drevinės bitininkystės tradiciją. Laidoje taip pat kalbama apie medaus vertinimą konkursuose, kitus bičių produktus ir tai, kuo lietuviškas medus išsiskiria pasaulio kontekste.

Kaip tinkamai laikyti medų?

Pokalbio pradžioje aptariama tai, kas aktualu bene kiekvienam medaus vartotojui – kaip jį laikyti, kiek laiko jis gali stovėti ir kokie požymiai rodo, kad medus pradėjo rūgti. Jolita Smaidrienė pabrėžia, kad nors medus yra ilgo galiojimo produktas, jam svarbi higiena ir tinkamos laikymo sąlygos. Medų rekomenduojama laikyti stabilioje temperatūroje, saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir pasirūpinti, kad į stiklainį nepatektų drėgmė ar kiti teršalai.

„Nors medus yra ilgai negendantis ir ilgai galiojantis produktas, jis vis tiek yra gana trapus.“

Laidoje taip pat aiškinamasi, kodėl medus kartais susisluoksniuoja, kada prasideda rūgimo procesas ir kodėl atsiradus specifiniam kvapui ar putoms jo vartoti nebereikėtų.

Kristalizuotas medus – ne prastesnis medus

Viena dažniausių temų kalbant apie medų – jo kristalizacija. Ar sukietėjęs medus reiškia, kad jis prastesnės kokybės? Jolita Smaidrienė paaiškina, kad kristalizacija yra natūralus procesas, susijęs su medaus sudėtimi. Lietuviškam medui būdinga tai, kad jis dėl gliukozės kiekio gana greitai kristalizuojasi.

„Tai yra natūralus procesas.“

Pokalbyje taip pat aptariamas kreminis medus – produktas, kurio konsistencija primena kremą ar sviestą. Pašnekovė paaiškina, kad tokia tekstūra gali būti išgaunama medų lėtai maišant žemoje temperatūroje, taip kontroliuojant kristalų susidarymą.

Lietuviško medaus įvairovė

Kiek apskritai Lietuvoje yra medaus rūšių? Atsakymas nėra toks paprastas. Medaus įvairovę lemia sezonas, augalai, iš kurių bitės renka nektarą, vietovė ir kitos aplinkybės. Laidoje kalbama apie kiaulpienių, rapsų, liepų, grikių, viržių, pievų, lipčiaus ir kitus medus.

Atskiras dėmesys skiriamas lipčiaus medui. Jis skiriasi nuo įprasto nektarinio medaus, nes bitės jį renka ne iš žiedų nektaro, o iš augalų syvų. Tai viena iš priežasčių, kodėl kai kurios medaus rūšys gali ilgiau išlikti skystos.

Šeimos bitynas ir ekologinė bitininkystė

Jolita Smaidrienė pasakoja ir apie savo šeimos bityną Šalčininkų rajone, netoli Dieveniškių regioninio parko. Bitynas yra mobilus – aviliai laikomi ant specialių platformų ir prireikus perkeliami ten, kur žydi tam tikri augalai. Šeima taip pat sertifikuoja savo produkciją kaip ekologišką.

Ekologinis bitininkavimas, kaip pasakojama laidoje, apima ne tik pačias bites ar medų. Vertinama visa gamybos grandinė – aplinka aplink bityną, laukai, avilių laikymo sąlygos, bičių priežiūra, maitinimas, gydymas, tara ir produktų ženklinimas.

Bitės, gamta ir nykstančios buveinės

Pokalbis natūraliai pereina ir prie platesnio klausimo – kaip žmogaus veikla veikia bites bei jų aplinką. Aptariamas mažėjantis pievų ir įvairių augalų plotas, monokultūros, miškų kirtimas ir kiti pokyčiai, turintys įtakos gamtinei aplinkai.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje ši problema dar nėra tokia opi kaip kai kur kitur, tačiau į ją jau reikėtų žiūrėti rimtai.

Lietuviškos bitės ir drevinės bitininkystės tradicija

Dar viena svarbi pokalbio dalis – Lietuvos bitės ir senosios bitininkystės tradicijos. Laidoje pasakojama apie Lietuvoje išlikusią vietinę tamsiąją bitę, jos atradimą ir tyrimus. Taip pat kalbama apie drevinę bitininkystę – seną tradiciją, kuri yra Lietuvos kultūrinio paveldo dalis.

Drevinis medus išsiskiria ne tik savo istorija, bet ir gamybos būdu. Jis iš drevės renkamas kartą per sezoną, o vienoje drevėje galima gauti vos kelis kilogramus medaus. Pokalbyje pabrėžiama, kad ši tradicija šiandien yra saugoma ir populiarinama, o su ja susipažinti galima Dzūkijoje.

Medaus someljė – darbas, kuriame svarbus skonis ir pažinimas

Jolita Smaidrienė ne tik augina bites ir gamina medų, bet ir dirba medaus someljė, teisėjauja medaus konkursuose bei vertina skirtingus medus. Todėl pokalbyje atsiranda ir tarptautinis kontekstas – kaip lietuviškas medus atrodo pasaulio medaus įvairovėje.

„Labai dažnai lietuviškas medus yra itin kokybiškas ir turtingas savo skoniu.“

Kalbama ir apie tai, kaip keliaujant galima pažinti skirtingas šalis per jų medų – paragauti apelsinmedžių medaus Ispanijoje, kaštonų medaus Turkijoje, čiobrelių medaus Graikijoje ar levandų medaus Prancūzijoje. Medus čia tampa ne tik maistu, bet ir būdu geriau pažinti vietos gamtą, augalus bei tradicijas.

Medus – ne vienintelis bičių produktas

Laidoje aptariami ir kiti bičių produktai – bičių duonelė, žiedadulkės, vaškas bei propolis. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad jų vertė ir vartojimo tradicijos Lietuvoje yra gerai žinomos, o kai kurie bičių produktai rinkoje kainuoja gerokai daugiau nei pats medus.