„Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kviečia į pokalbį apie gyvūnų globą Vilniuje, atsakingą gyvūnų įvaikinimą ir kasdienį Vilniaus gyvūnų globos namų darbą. Laidoje vieši Vilniaus gyvūnų globos namų vadovė Agnė Žėbienė ir programos „Senjoras senjorui“ dalyvė Violeta Podolskaitė. Pokalbyje aptariama gyvūnų globa, benamių kačių kontrolė, programa „Pagauk, sterilizuok, paleisk“ ir iniciatyva „Senjoras senjorui“, padedanti vyresniems vilniečiams atrasti augintinį ir suteikti jam namus. Pašnekovės taip pat kalba apie atsakomybę, kurią prisiima žmogus, nusprendęs globoti ar įsivaikinti gyvūną, bei ypatingą ryšį, užsimezgantį tarp žmogaus ir augintinio.

Gyvūnų globos namai – kur gyvūnui suteikiamas antras šansas

Gyvūnų globos namų darbas prasideda gerokai anksčiau nei graži gyvūno nuotrauka socialiniuose tinkluose su kvietimu jį priglausti. Į globos namus kasdien patenka gatvėje rasti, šeimininkų palikti ar dėl įvairių aplinkybių namų netekę gyvūnai. Jie pirmiausia apžiūrimi veterinarijos gydytojų, įvertinama jų sveikatos būklė, vyksta socializacija, vakcinacija, sterilizacija ir tik tuomet pradedama naujų namų paieška.

Agnė Žėbienė pabrėžia, kad globos namai nėra vien laikina vieta gyvūnui apsistoti: „Tai yra vieta, kur mes gyvūnams suteikiam antrą šansą ir antrą gyvenimą.“

Vilniaus gyvūnų globos namus per metus pasiekia šimtai gyvūnų. Dalis jų grįžta pas savo šeimininkus, o tam ypač svarbi gyvūno mikroschema. Kitiems tenka pradėti naują gyvenimo etapą – išmokti pasitikėti žmogumi, priprasti prie aplinkos ir pasiruošti kelionei į naujus namus.

Socializacija – kelias į naują gyvenimą

Ne kiekvienas gyvūnas iš globos namų iškeliauja greitai. Kai kuriems reikia daugiau laiko, kad jie išmoktų prisileisti žmogų, priprastų prie skirtingų situacijų ir galėtų saugiai gyventi naujuose namuose. Globos namuose su gyvūnais dirba specialistai ir apmokyti darbuotojai, kurie juos vedžioja, stebi jų elgesį ir padeda jiems palaipsniui adaptuotis.

Pašnekovės pasakoja ir apie gyvūnus, kurie globos namuose praleidžia ne vienerius metus. Tokiais atvejais naujų namų paieška tampa ypač sudėtinga, tačiau kiekviena sėkminga istorija primena, kodėl šis darbas yra prasmingas.

Agnė Žėbienė sako, kad sunkias istorijas atperka akimirkos, kai gyvūnas pagaliau atranda savo žmogų: „Ta pabaiga, kai laimingas gyvūnas gyvena naujuose namuose, kai susisiekiame su šeimininkais, viską atperka.“

„Senjoras senjorui“ – kai pagalbos reikia abiem

Viena svarbiausių pokalbio temų – programa „Senjoras senjorui“, kurios tikslas yra padėti vyresnio amžiaus žmonėms tapti augintinių globėjais. Programos idėja gimė pastebėjus, kad kai kurie senjorai norėtų turėti šunį ar katę, tačiau nerimauja dėl gyvūno išlaikymo ir priežiūros.

Violeta Podolskaitė pasakoja, kad būtent iš tokių paprastų kasdienių pokalbių gimė mintis sujungti du poreikius – gyvūnui suteikti namus, o žmogui suteikti galimybę turėti šalia gyvą būtybę, kuri teikia draugystę, džiaugsmą ir paskatina daugiau judėti.

Programoje numatyta pagalba neapsiriboja vien gyvūno perdavimu. Su senjorais palaikomas nuolatinis ryšys, prireikus pristatomas maistas ar kraikas, organizuojama veterinarinė priežiūra, skiepai, gyvūnų gydymas.

Violeta Podolskaitė apie savo patirtį kalba labai asmeniškai: „Kambarys su tam tikra vieta ir ta ranka, kuri tave visą laiką gali paglostyti ir apkabinti – yra labai, labai didelis skirtumas ir labai, labai teikiantis džiaugsmą abiem pusėms.“

Meilės neužtenka – reikia ir atsakomybės

Pokalbyje pabrėžiama, kad noras turėti augintinį yra tik pirmas žingsnis. Tiek senjorams, tiek visiems žmonėms, svarstantiems įsivaikinti gyvūną, būtina įvertinti savo galimybes. Gyvūnui reikia ne tik maisto ir dėmesio, bet ir veterinarinės priežiūros, laiko, tinkamų gyvenimo sąlygų bei finansinių išteklių.

Programoje „Senjoras senjorui“ prieš perduodant gyvūną žmogui pirmiausia kalbamasi apie jo poreikius ir galimybes. Senjorai gali kelis kartus apsilankyti globos namuose, pavedžioti šunį ar pabendrauti su kate ir tik tuomet nuspręsti, ar tarp žmogaus ir gyvūno užsimezgė ryšys.

Taip pat numatyta galimybė gyvūną grąžinti į globos namus, jeigu dėl gyvenimo aplinkybių žmogus nebegali juo rūpintis. Tokiu būdu siekiama užtikrinti, kad gyvūnas neliktų gatvėje ar neatsidurtų nesaugioje situacijoje.

„Pagauk, sterilizuok, paleisk“ – būdas kontroliuoti benamių kačių populiaciją

Kita laidos tema – benamės katės ir Vilniuje vykdoma programa „Pagauk, sterilizuok, paleisk“. Ji mieste veikia jau daugiau nei 15 metų. Pagal gyventojų pranešimus katės sugaunamos, apžiūrimos veterinarijos gydytojų, sterilizuojamos arba kastruojamos, o vėliau paleidžiamos į savo įprastą gyvenamąją vietą.

Pašnekovės paaiškina, kodėl sterilizuotos laukinės katės dažniausiai nėra perkeliamos į globos namus. Žmogaus neprisileidžiančiam gyvūnui buvimas uždaroje patalpoje kelia didelį stresą, todėl grįžimas į pažįstamą teritoriją yra tinkamesnis sprendimas. Tuo pačiu sterilizacija padeda kontroliuoti populiacijos augimą.

Šioje programoje svarbus ir pačių gyventojų įsitraukimas, ypač žmonių, kurie rūpinasi kačių šėrimo vietomis ir gali padėti gyvūnus sugauti.

Atsakingas įsivaikinimas prasideda nuo savęs

Laidoje taip pat kalbama apie tai, kaip išsirinkti augintinį ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį prieš jį parsivežant į namus. Graži gyvūno nuotrauka gali sužavėti, tačiau sprendimas priglausti gyvūną neturėtų būti priimamas vien emocijų pagrindu.

Agnė Žėbienė ragina pirmiausia įvertinti savo galimybes, o norintiems išbandyti gyvenimą su gyvūnu siūlo apsilankyti gyvūnų prieglaudoje ir pabūti su gyvūnais.

Svarbu pagalvoti ir apie finansinius įsipareigojimus – maistą, kraiką, veterinarines paslaugas, skiepus, galimus netikėtus sveikatos sutrikimus. Pasak pašnekovės, gyvūno išlaikymas gali tapti reikšminga mėnesio išlaidų dalimi.

Ką daryti radus pasimetusį ar sužeistą gyvūną?

Pokalbio pabaigoje viešnios primena ir praktinius veiksmus, kuriuos reikėtų žinoti kiekvienam vilniečiui. Radus pasimetusį, sužeistą ar pagalbos reikalingą gyvūną Vilniaus mieste galima kreiptis į Vilniaus gyvūnų globos namus visą parą. Laidoje taip pat primenama, kad dėl laukinių gyvūnų reikėtų kreiptis į laukinių gyvūnų globos centrą.

„Vilniaus ritmu“ pokalbis primena, kad gyvūnų gerovė nėra vien globos namų ar specialistų atsakomybė. Tai sritis, kurioje svarbus kiekvieno žmogaus sąmoningumas – nuo atsakingo sprendimo įsigyti ar priglausti augintinį iki pagalbos gatvėje sutiktam gyvūnui.

O programa „Senjoras senjorui“ parodo dar vieną svarbų šio ryšio aspektą: kartais gyvūnui reikia žmogaus, o žmogui – gyvūno. Kai šie du poreikiai susitinka atsakingai ir tinkamai pasiruošus, atsiranda ne tik nauji namai augintiniui, bet ir daugiau draugystės, judėjimo bei kasdienio džiaugsmo žmogaus gyvenime.