Kaip gimė animacinis filmas „Kirstukų miško pranašystė“ ir kiek kūrybinio darbo slypi už jo vaizdų? Laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbina Gediminą Skyrių, vieną pagrindinių filmo dailininkų, kūrusių jo fonus ir vizualinį pasaulį. Pokalbyje atskleidžiami animacinių filmų kūrimo užkulisiai: nuo miško aplinkos tyrinėjimo ir maždaug 700 fonų piešimo iki spalvų sprendimų, padedančių perteikti gamtos taršos problemą. Pašnekovas pasakoja apie lietuviškos animacijos kūrybinius iššūkius, gamtos apsaugos svarbą vaikams ir dirbtinio intelekto galimybes animacijoje, kartu pabrėždamas žmogaus patirties, kūrybiškumo ir meninio darbo reikšmę.

Miškas, kuris mažam kirstukui prilygsta didmiesčiui

Vienas įdomiausių filmo kūrimo aspektų – tai, kaip įprasta miško aplinka gali pasikeisti pažvelgus į ją mažo gyvūno akimis. Gediminas Skyrius pasakojo, kad ruošdamasis kurti fonus fotografavo įvairius gamtos objektus, tyrinėjo kelmus, grybus ir kitus miško elementus. Jam buvo svarbu suprasti ne tik tai, kaip šie objektai atrodo, bet ir kokį įspūdį jie gali sukurti žvelgiant iš kirstuko perspektyvos.

Kūrybinė paieška nuvedė ir netikėta kryptimi – į Niujorko gatves. Dailininkas pasitelkė „Google Street View“, tyrinėjo aukštų pastatų perspektyvas ir ieškojo kampų, kurie padėtų perteikti mažo gyvūno santykį su jį supančia aplinka. Didžiuliai dangoraižiai tapo savotišku įkvėpimu kuriant mišką, kuriame net kelmas ar grybas gali atrodyti tarsi milžiniškas statinys.

Taip miškas filme tampa ne tik veiksmo vieta, bet ir atskiru pasauliu, kuriame kiekviena detalė turi reikšmę. Žiūrovui siūloma aplinką pamatyti kitaip – ne kaip įprastą kraštovaizdį, o kaip erdvę, kurioje mažieji gyventojai kasdien susiduria su dideliais iššūkiais.

Apie 700 fonų ir pusantrų metų kruopštaus darbo

Animacinio filmo kūrimas reikalauja daugybės skirtingų specialistų darbo. Vieni kuria personažus, kiti rūpinasi jų judesiais, spalvomis, kadruote ar vaizdo efektais. Gedimino Skyriaus atsakomybė buvo filmo aplinkos – fonų, kuriuose vyksta istorijos veiksmas, – kūrimas.

Pasak pašnekovo, fonų dailininkų komanda, kurią sudarė trys žmonės, nupiešė maždaug 700 filmo fonų. Šis darbas vyko apie pusantrų metų. Kiekviena scena reikalavo skirtingo detalumo: vienuose kadruose aplinka rodoma plačiai, kituose kamera priartėja prie konkrečių objektų, todėl reikia kur kas daugiau smulkių detalių.

„Vienam fonui nupiešti vidutiniškai prireikdavo maždaug vienos dienos.“, – pasakojo Gediminas Skyrius, aiškindamas, kiek laiko gali prireikti vienam aplinkos piešiniui sukurti.

Vis dėlto animacija nėra vien atskirų piešinių suma. Svarbu, kad skirtingų dailininkų darbas susijungtų į vientisą vizualinį pasakojimą. Todėl prieš pradedant pagrindinę gamybą buvo ieškoma bendros stilistikos, apibrėžti teptukų dydžiai, kontūrų pobūdis ir tekstūros. Kūrėjai siekė akvarelę primenančio vaizdo, nors piešiniai buvo kuriami skaitmeniniu būdu.

Kad visa komanda galėtų laikytis vienodos krypties, Gediminas parengė vaizdo medžiagą, kurioje nuo pradžių iki galo parodė, kaip turėtų būti kuriamas filmo fonas. Tai padėjo išlaikyti bendrą estetiką, nors kiekvienas dailininkas neišvengiamai turėjo ir savitą braižą.

Kaip spalvos ir detalės perteikia užterštą mišką?

„Kirstukų miško pranašystė“ pasakoja apie mažus gyvūnus, kurie susiduria su grėsmėmis savo aplinkai ir leidžiasi į kelionę, siekdami apsaugoti sengirę. Gamtos tarša ir šiukšlinimas filme tampa ne abstrakčia problema, o kasdieniu pavojumi, kurį patiria pagrindiniai veikėjai.

Gediminas Skyrius paaiškino, kad šią temą stengtasi perteikti ir vizualiai. Kūrėjai fonuose pavaizdavo šiukšles, užterštus vandenis ir kitus aplinkos pokyčius. Kai kuriose scenose pasikeičia ir spalvų paletė – vietoj natūralių miško atspalvių atsiranda žalsvi, cheminę taršą primenantys tonai.

„Sąmoningai rinkomės žalsvesnius atspalvius, tačiau ne tokius, kokius matome natūraliame miške, o primenančius cheminėmis medžiagomis užterštą aplinką.“,- pokalbyje pasakojo dailininkas.

Tokie sprendimai padeda žiūrovui pajusti, kad miškas keičiasi, o šie pokyčiai veikia jame gyvenančius gyvūnus. Kirstukų kelionė tampa ne tik nuotykiu, bet ir bandymu susigrąžinti saugią gyvenamąją aplinką.

Pašnekovo teigimu, svarbu buvo parodyti ir tai, kodėl tarša kenkia ne vien gyvūnams, bet ir žmonėms. Filmo istorija siekia paskatinti žiūrovą suprasti, kad gamtos niokojimas turi pasekmių, o atsakomybė už aplinką tenka visiems.

Kirstukai – maži gyvūnai, kurių gyvenimas kupinas netikėtumų

Ruošdamasis projektui Gediminas Skyrius daugiau sužinojo ir apie pačius kirstukus. Pašnekovą nustebino jų biologinės ypatybės ir gyvenimo būdas. Kaip pasakojo dailininkas, tai neįprasti gyvūnai, kurių išskirtinės savybės galėtų tapti net fantastinių istorijų įkvėpimu.

Filme kirstukai vaizduojami kaip veikėjai, turintys savų charakterių, emocijų ir tarpusavio santykių. Pagrindinis herojus leidžiasi į kelionę kartu su dviem panašaus amžiaus kirstukais, tačiau jų draugystė nėra savaime suprantama – tarp veikėjų kyla nesutarimų, tenka įveikti įvairius išbandymus ir mokytis veikti kartu.

Kelionėje netrūksta pavojų, netikėtų situacijų ir nuotykių. Mažieji herojai susiduria tiek su žmogaus veiklos padariniais, tiek su pačios gamtos iššūkiais. Būtent dėl to jų istorija gali būti įdomi ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, kurie filme atras humoro, emocijų ir progą pasikalbėti apie atsakomybę.

Gedimino Skyriaus teigimu, filmas labiausiai orientuotas į vaikus, tačiau jo pasakojimas ir humoras pritaikyti platesnei auditorijai. Tai istorija, kurią galima žiūrėti visai šeimai, kartu atrandant naujų žinių apie gyvūnus ir gamtą.

Kas lieka už kadro?

Žiūrovas ekrane mato galutinį animacinio filmo rezultatą, tačiau didelė kūrybinio darbo dalis lieka nepastebėta. Prieš pradedant piešti galutinius fonus, kūrėjai ieško stilistikos, kuria aplinkų koncepcijas, išbando skirtingas kompozicijas ir sprendžia, kaip turėtų atrodyti konkrečios filmo vietos.

Gediminas pasakojo, kad kuriant animaciją itin svarbu iš anksto išspręsti kuo daugiau klausimų. Todėl dar prieš galutinį piešimą kuriamas vadinamasis animatikas – eskizinis filmo variantas, leidžiantis įvertinti scenų eigą, kameros judesius ir bendrą pasakojimo struktūrą.

Jeigu jau nupiešus fonus ir sukūrus personažų animaciją nusprendžiama iš esmės keisti sceną, tenka atlikti daug papildomo darbo. Dėl to ankstyvas planavimas padeda ne tik išlaikyti kūrybinę kryptį, bet ir efektyviau naudoti laiką.

Vis dėlto kūrybiniai pakeitimai neišvengiami. Kartais naujas kameros kampas ar kitoks scenos sprendimas gali pagerinti galutinį rezultatą. Svarbiausia tokius sprendimus priimti laiku ir įvertinti, kaip jie paveiks visą kūrinį.

Dirbtinis intelektas ir žmogaus rankos svarba

Pokalbyje paliesta ir animacijos ateitis, ypač sparčiai tobulėjant dirbtinio intelekto įrankiams. Gediminas Skyrius atskleidė, kad kuriant „Kirstukų miško pranašystės“ galutinius fonus dirbtinis intelektas nebuvo naudojamas. Anksčiau jis buvo išbandęs vaizdų generavimo priemones, tačiau tuo metu jos dar neatitiko jo kūrybinių poreikių.

Dailininkas pripažįsta, kad ateityje dirbtinis intelektas gali tapti pagalbine kūrybos priemone, tačiau kartu kyla ir etinių klausimų, susijusių su kitų menininkų darbų naudojimu bei autoryste. Jo nuomone, svarbu atskirti žmogaus kuriamą animaciją nuo vaizdų generavimo technologijomis.

„Realaus animavimo ten kaip ir nėra“, – apie vaizdų generavimu paremtą kūrybą kalbėjo pašnekovas.

Gediminas pabrėžė, kad vertinant meną svarbus ne tik galutinis vaizdas, bet ir pats kūrybinis procesas – žmogaus mintys, patirtis ir amatas. Technologijos gali padėti, tačiau jos nebūtinai gali pakeisti tai, ką į kūrinį įneša pats menininkas.

Animacija, kuri kviečia pažvelgti į gamtą kitaip

Pokalbis su Gediminu Skyriumi atskleidė, kiek daug darbo, tyrinėjimo ir kūrybinių sprendimų slypi už animacinio filmo pasaulio. Maždaug 700 fonų, kruopščiai apgalvota spalvų paletė, gamtos fotografavimas ir netikėtas įkvėpimas iš didmiesčių architektūros – visa tai padėjo sukurti aplinką, kurioje mažųjų kirstukų istorija tampa įtikinama ir emociškai paveiki.

„Kirstukų miško pranašystė“ kviečia ne tik pasinerti į nuotykius, bet ir susimąstyti apie tai, kaip žmogaus veiksmai keičia gamtą. Žvelgiant į mišką mažo gyvūno akimis, tampa lengviau suprasti, kodėl net, atrodytų, nedideli mūsų pasirinkimai gali turėti didelę reikšmę.