Istorinė atmintis, skaudžios Lietuvos istorijos žaizdos ir klausimas, kaip jas suprasti bei išgyventi, tapo pagrindine laidos „Labas, Vilniau!“ tema. Vedėjas Timūras Augucevičius kalbėjosi su dokumentinio filmo „Gimę Dangui“ režisiere Audra Bieliniene ir karo istoriku, Seimo nariu dr. Valdu Rakučiu. Pokalbio centre – Juodupės tragedija, istorinės atminties svarba ir būtinybė kalbėti apie praeities įvykius ne tam, kad būtų kurstoma neapykanta, o tam, kad geriau suprastume Lietuvos istoriją, jos žmones ir iki šiol išlikusias istorines žaizdas.

Filmas „Gimę Dangui“ pasakoja apie skaudžią praeitį, Juodupės tragediją ir žmones, kuriems šie įvykiai paliko žaizdas visam gyvenimui. Tačiau pokalbis laidoje neapsiribojo vien konkrečiu istoriniu įvykiu. Jo centre atsidūrė platesnis klausimas – kaip žmogui ir visuomenei gyventi su savo istorija, kai joje yra skausmo, neteisybės, kaltės, baimės ir neatsakytų klausimų?

Žmogus filmo centre

Audra Bielinienė pabrėžia, kad jos tikslas kuriant dokumentinį filmą nebuvo vien atkartoti istorinius faktus. Jai svarbiausias yra žmogus ir jo vidinė kelionė.

„Man filme svarbiausia yra žmogus.“

Režisierė pasakoja, kad filmuojant teko susitikti su žmonėmis, kurie visą gyvenimą nešiojosi savo šeimų patirtis. Kai kuriems jų pagaliau atėjo laikas papasakoti tai, kas ilgus metus buvo slepiama ar liko neišsakyta. Šios istorijos atskleidžia, kaip vieno laikotarpio smurtas ir neteisybė gali paveikti ne tik tiesioginius įvykių liudininkus, bet ir jų vaikus bei anūkus.

„Man labai svarbu suprasti, kaip gydyti šias žaizdas.“

Pasak Audros Bielinienės, filmas tapo ir asmenine kelione. Tyrinėdama praeitį ji pati vis giliau suvokė istorijos mastą, o Juodupėje išlikusi aplinka – gatvės, namai, daiktai ir pati vietos atmosfera – tapo ypatingai stipriu patyrimu.

Istorijos žaizdos negyja nuo tylėjimo

Valdas Rakutis pokalbyje akcentuoja, kad skaudžių istorinių temų nutylėjimas nėra būdas apsisaugoti nuo jų pasekmių. Priešingai – tam tikru metu praeitį būtina tyrinėti ir bandyti suprasti skirtingų žmonių bei bendruomenių pasirinkimus.

Kalbėdamas apie Lietuvos ir Lenkijos konfliktų istoriją, istorikas pabrėžia, kad net skirtingas istorinių faktų interpretavimas gali ilgainiui formuoti priešiškumą. Todėl istoriją būtina pasakoti ne tam, kad būtų ieškoma naujų priešų, bet tam, kad būtų galima suprasti, kodėl tam tikromis aplinkybėmis žmonės elgėsi būtent taip.

„Reikia ne iš karto, bet praėjus kažkiek laiko, suprasti, kodėl kiekviena pusė taip elgėsi.“

Pasak Valdo Rakučio, supratimas leidžia pradėti kitokį santykį su praeitimi. Kai istorija nėra blokuojama ar slepiama, atsiranda galimybė ją išanalizuoti, pripažinti ir judėti toliau.

Kai istorija tampa žmonių gyvenimo dalimi

Laidoje daug dėmesio skirta Juodupės tragedijai ir tam, kaip ekstremaliomis aplinkybėmis gali pasikeisti žmonių santykiai. Kaimynai, pažįstami ir tos pačios bendruomenės nariai gali tapti smurto dalyviais, o vėliau – visą likusį gyvenimą gyventi šalia žmonių, kurių šeimos buvo skirtingose konflikto pusėse.

Tokios istorijos, pasak laidos pašnekovų, parodo, kad istorinis smurtas nėra vien abstraktus politinis ar karinis procesas. Jis įsiskverbia į konkrečių žmonių gyvenimus ir gali paveikti jų santykius dar ilgai po to, kai pats konfliktas baigiasi.

Būtent todėl, pasak Valdo Rakučio, būtina kalbėti apie istoriją ir nepalikti jos vien skirtingų ideologinių pasakojimų valioje.

„Jeigu mes tai blokuojame, visi lieka prie savo nuomonės, o pasitaikius progai visa tai gali virsti neapykantos išraiška. Todėl apie tai reikia kalbėti.“

„Gimę Dangui“ – ne istorijos metraštis

Audra Bielinienė pabrėžia, kad „Gimę Dangui“ nereikėtų žiūrėti kaip į tradicinį istorijos metraštį ar filmą, kurio tikslas – pateikti kuo daugiau faktų ir galutinai nurodyti kaltuosius. Kūrėjos siekis kitoks – paskatinti žiūrovą pabūti su istorija, ją išjausti ir pažvelgti į savo paties santykį su kančia, baime ir atmintimi.

„Tai nėra istorijos metraštis ar detektyvas, kurio pabaigoje surandami nusikaltėliai, jie nuteisiami ir atkuriamas teisingumas.“

Režisierė kviečia į filmą ateiti atvira širdimi ir neskubėti ieškoti patogių atsakymų. Jos manymu, nepatogi istorija gali tapti galimybe geriau suprasti ne tik praeitį, bet ir save.

„Kviečiu žiūrėti atvira širdimi, neskubant ir leidžiant šiai istorijai pamažu įsiskverbti į širdį.“

Tikėjimas, atleidimas ir galimybė išgyti

Filmo pavadinimas „Gimę Dangui“ susijęs su krikščioniška kankinystės samprata. Audrai Bielinienei tikėjimas yra svarbi filmo ir jos pačios santykio su istorija dalis. Režisierė pasakoja apie savo močiutę ir jos tikėjimą, kuris tapo vienu iš asmeninių įkvėpimo šaltinių.

Ši filmo perspektyva kelia klausimą, ar įmanoma iš praeities žaizdų išeiti neperduodant neapykantos toliau. Pasak režisierės, svarbu neįstrigti keršto ir neapykantos rate, o ieškoti kelio į išgijimą.

Valdas Rakutis kaip vieną iš pavyzdžių mini Prancūzijos ir Vokietijos santykius bei istorinės atminties įprasminimą vietose, kuriose vyko mūšiai. Jo manymu, praeities nepagražinimas ir sąmoningas jos išsaugojimas gali tapti pagrindu susitaikymui.

„Buvo labai blogai, tačiau dabar turime išmokti gyventi kartu.“

Jaunimas ir kitokia istorijos pamoka

Pokalbyje paliesta ir tai, kaip apie skaudžius istorinius įvykius kalbėti jaunajai kartai. Valdas Rakutis teigia, kad vien tradicinio pasakojimo ar pamokos dažnai neužtenka. Jaunimui reikia patirties, leidžiančios istorinius įvykius ne tik išgirsti, bet ir išgyventi.

Istorikas pasakoja apie jaunimo stovyklose organizuotus istorinius žaidimus, kuriuose vaikai atlikdavo skirtingų istorinių grupių vaidmenis. Tokia patirtis, jo teigimu, leidžia geriau suprasti, kaip žmogaus elgesį gali pakeisti aplinkybės.

„Mano gilus įsitikinimas, paremtas ir praktika, yra tas, kad geriausias būdas pažinti praeitį – žaidimas.“

Jo manymu, gyvas liudijimas, filmas ar įsitraukimu paremtas žaidimas gali paveikti jauną žmogų daug stipriau nei vien išmokti faktai.

Pokalbis, kuris nesibaigia kino salėje

„Gimę Dangui“ kūrėjai siekia, kad filmas būtų ne vien peržiūra, bet ir pokalbio pradžia. Todėl svarbi filmo dalis yra susitikimai su žiūrovais, diskusijos ir galimybė išgirsti skirtingas reakcijas.

Audra Bielinienė pasakoja, kad filmo kelionė dar nesibaigia. Kūrėjai ieško galimybių jį rodyti kino teatruose, bibliotekose, kultūros centruose ir bendruomenėse, taip pat svarstoma galimybė surengti vienkartinę filmo transliaciją nacionaliniame transliuotojuje.

Pokalbis „Labas, Vilniau!“ tampa kvietimu ne tik prisiminti istoriją, bet ir išdrįsti į ją pažvelgti atvirai. Nes istorijos supratimas gali būti ne kaltinimo įrankis, o būdas sumažinti baimę, atpažinti praeities pasekmes ir ieškoti galimybės gyventi kartu.

Kaip laidoje pabrėžia Audra Bielinienė, svarbu ne bėgti nuo skaudžių patirčių, o išdrįsti į jas atsigręžti – švelniai, su meile ir be pykčio. O Valdo Rakučio mintis primena, kad visuomenė negali kurti ateities, jeigu sąmoningai atsisako suprasti savo praeitį.