VILNIUS FM laidoje „Rašytojų Vilnius“ Silvija Stankevičiūtė kalbina rašytoją Giną Viliūnę – istorinių romanų, detektyvų ir knygų vaikams autorę, kurios kūryboje Vilnius tampa ne tik veiksmo vieta, bet ir gyvu istorijų, paslapčių bei žmonių likimų pasauliu. Pokalbio centre – naujausias autorės romanas „Mirtis Bernardinų sode“, nukeliantis į XVI amžiaus Vilnių, tačiau pokalbis aprėpia ir rašytojos santykį su miestu, istorinių faktų paieškas, paprastų miestiečių gyvenimą bei praeities pamokas šiandienai.

Vilnius – miestas, su kuriuo sieja visą gyvenimą

Gina Viliūnė gimė ir užaugo Vilniuje, čia gyvena iki šiol. Jos santykis su miestu, kaip pati sako, primena sėkmingą porą. Vilnius ją lydėjo nuo vaikystės pasivaikščiojimų su tėvais iki savarankiškų kelionių po miestą, o laikui bėgant tapo neatsiejama ir kūrybos dalimi.

„Aš dar labai gerai atsimenu tuos apleistus, griūvančius namus, kur visi lįsdavom į vidų, ir ten buvo taip įdomu ir paslaptinga, ir ta Šv. Kotrynos bažnyčia apkalta pastoliais. O dabar jau miestas išgražintas ir net keista kartais matyti prabangius viešbučius ir atsiminti, kad kadaise čia buvo landynės. Tai aš turiu tokią laimę, kad gyvenau ir tuo senuoju laiku ir dabar matau, kaip miestas keičiasi, ir aš vis tiek jį myliu,“ – svarsto rašytoja.

Kodėl rašytoją labiausiai traukia XVI amžiaus Vilnius?

Nors Ginos Viliūnės kūryboje galima atrasti skirtingų istorinių laikotarpių, ypatingą vietą užima XVI amžius. Rašytoja jį apibūdina kaip Vilniaus aukso amžių – laiką, kai miestas klestėjo, jame rezidavo valdovai, vyko prekyba, susitiko skirtingos tautos, kalbos ir kultūros.

Renesanso ir humanizmo epocha autorei įdomi ne tik dėl politinių įvykių, bet ir dėl įvairiapusių asmenybių, kūrusių literatūrą, teisę, filosofiją ir miesto gyvenimą. Būtent šio laikotarpio turtingumas suteikia daug galimybių istoriniams pasakojimams.

Rašytojos kelias į literatūrą prasidėjo nuo gidės darbo. Rinkdama medžiagą apie Vilniaus šventoves, ji susidūrė su klausimais, kurie paskatino kurti pirmąjį romaną. Istoriniai tyrinėjimai ir noras pasidalyti atradimais pamažu tapo nuolatine kūrybine veikla. Šiandien autorė jau yra išleidusi penkiolika knygų.

Istoriniai romanai prasideda nuo smalsumo

Ginos Viliūnės kūrybos procesas neatsiejamas nuo istorinių šaltinių ir įvairių mokslo sričių. Rengdama romaną ji domisi ne tik politiniais įvykiais, bet ir literatūros istorija, architektūra, teise, kasdienybe bei amatais. Kartais net viena nedidelė detalė tampa visos naujos knygų serijos pradžia.

Taip nutiko ir susidomėjus istorine avalyne. Apsilankymas parodoje, kurioje buvo pristatyta skirtingų laikotarpių avalynė, paskatino autorę giliau domėtis batsiuvių amatu. Šis atradimas įkvėpė detektyvinę istoriją apie budelio mokinį ir jo aplinką, o vėliau išaugo į kelių knygų ciklą.

„Tai man labai smagu ieškoti, smagu atrasti ir smagu dalintis.“

Prieš pradėdama rašyti, autorė pirmiausia apsibrėžia konkretų laikotarpį, išsiaiškina, kokie įvykiai tuomet vyko, ir sudaro jų chronologiją. Istoriniai faktai tampa pasakojimo pagrindu, o siužeto idėjos dažnai atsiranda natūraliai, tyrinėjant praeitį.

„Mirtis Bernardinų sode“ – detektyvas istoriniame Vilniuje

Naujausiame romane „Mirtis Bernardinų sode“ skaitytojai grįžta į XVI amžiaus Vilnių. Viena svarbiausių istorijos figūrų – tikras istorinis asmuo Augustinas Rotundas, Vilniaus vaitas, teisininkas ir išsilavinusi Renesanso epochos asmenybė.

Gina Viliūnė pabrėžia, kad ją žavi Rotundo gyvenimo kelias. Kilęs ne iš išskirtinės didikų giminės, jis savo gabumais ir atkakliu darbu pasiekė aukštą padėtį, tapo karaliaus sekretoriumi ir Vilniaus vaitu, prisidėjo prie teisės bei miesto gyvenimo.

Romane svarbus ir budelio mokinio Ado personažas. Skirtingai nei tradiciniai detektyvų tyrėjai, kurie tarsi iš anksto žino visus atsakymus, Adas daug klausinėja, stebi ir ieško tiesos. Toks veikėjas autorei suteikia galimybę parodyti įvairias miesto erdves ir skirtingų socialinių sluoksnių gyvenimą.

Bernardinų vienuolynas pasirinktas neatsitiktinai. Ši vieta išliko iki mūsų dienų, o apie jos istoriją sukaupta daug medžiagos. Autorė ragina skaitytojus ne tik skaityti apie istorinį Vilnių, bet ir patiems jį tyrinėti, lankytis istorinėse vietose bei ekskursijose.

Paprasti miestiečiai – miesto istorijos dalis

Vienas svarbiausių Ginos Viliūnės kūrybos principų – dėmesys žmonėms, kurie istoriniuose pasakojimuose dažnai lieka nuošalyje. Jos romanuose svarbūs ne tik valdovai, didikai ar garsios istorinės asmenybės, bet ir amatininkai, pirkliai bei kiti miestiečiai.

Autorė aiškina, kad miesto gyvenimas laikėsi ant žmonių, kurie dirbo, mokėjo mokesčius ir prisiėmė atsakomybę už savo aplinką. Jų kasdienybė leidžia geriau suprasti, kaip iš tikrųjų veikė istorinis miestas – ką žmonės valgė, kaip keliavo, kokiais amatais vertėsi ir kaip bendravo:

„Apie didikus mes ir taip turime dienoraščių, išlikusių laiškų, turto registrų. O paprasti miestiečiai, jeigu nepakliuvo į teismo bylas ar neišliko jų testamentai, tai ir išėjo užmarštin, nepalikę savo ryškaus pėdsako, vardo, pavardės, istorijai. Tai man tokia mintis buvo – sukurti jų atminčiai kažkokį paminklą, kad jie, paprasti žmonės, taip kaip ir kiekvienas miestietis, kuris čia dabar gyvena ir dirba, jie irgi yra miesto dalis, ir galbūt apie mus kažkada kas nors parašys.“

Romane atsiskleidžia ir XVI amžiaus Vilniaus religinis gyvenimas. Nors skirtingų konfesijų atstovai ne visada sutardavo, rašytojos tyrinėti šaltiniai leidžia kalbėti apie miestą, kuriame skirtingi tikėjimai galėjo sugyventi. Autorė šį laikotarpį lygina su kitomis Europos vietomis, kuriose religiniai konfliktai virsdavo kruvinais karais.

Istorijos pamokos, aktualios ir šiandien

Pokalbyje aptariama ir tai, kodėl istorija nepraranda aktualumo. Ginos Viliūnės teigimu, praeities įvykiai atskleidžia pasikartojančius žmonių elgesio modelius ir visuomenės problemas. Romane vaizduojami karai, valdžios santykiai ir skirtingos politinės santvarkos skatina susimąstyti apie demokratiją ir atsakomybę.

„Sutinku, kad istorija linkusi kartotis, bet iš to seka kitas toks liūdnas konstatavimas, kad žmonės iš savo klaidų nesimoko.“

Autorė taip pat pasakoja apie kūrybą vaikams. Knygos „Išgelbėti mešką. Nuotykis Renesanso Vilniuje“ rengimas tapo galimybe į tą patį istorinį pasaulį pažvelgti jaunesniųjų skaitytojų akimis. Rašytojai teko atsižvelgti į tai, kad XVI amžiaus žmonių požiūris į gyvūnus ir jų gerovę skyrėsi nuo šiandieninio.