Tarptautinės mikčiojimo supratimo dienos proga VILNIUS FM laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėjas Timūras Augucevičius kalbina dr. Vilmą Makauskienę – mikčiojimo terapeutę ir logopedę. Pokalbyje aptariama, kokios yra pagrindinės mikčiojimo priežastys, kokias galimybes suteikia mikčiojimo terapija ir kaip padėti mikčiojančiam žmogui kasdieniame gyvenime. Specialistė paaiškina, kodėl mikčiojimas nėra vien kalbėjimo nesklandumai, kaip jis veikia pasitikėjimą savimi ir bendravimą bei kokios pagalbos gali prireikti mikčiojantiems vaikams ir suaugusiesiems. Taip pat aptariami visuomenėje paplitę mitai, terapijos patirtis Lietuvoje ir užsienyje bei aplinkinių palaikymo svarba.

Mikčiojimas – sudėtingas reiškinys, neturintis vienos priežasties

Kodėl vieni žmonės mikčioja, o kiti – ne? Pasak dr. Vilmos Makauskienės, į šį klausimą mokslininkai atsakymo ieško jau daugelį metų. Mikčiojimo negalima paaiškinti vienu įvykiu ar emocija. Jo atsiradimui įtakos turi įvairių veiksnių sąveika, įskaitant biologinį polinkį, genetinius ir neurofiziologinius ypatumus bei aplinkos veiksnius.

Vis dar pasitaiko įsitikinimų, kad vaikas pradeda mikčioti dėl išgąsčio, patirtų neigiamų emocijų ar netinkamo auklėjimo. Tačiau specialistė pabrėžia, kad tokie paaiškinimai pernelyg supaprastina šį reiškinį. Mikčiojimas nėra tėvų kaltės ar netinkamo elgesio įrodymas.

Mikčiojimas – tai kur kas daugiau nei kalbėjimo užsikirtimai: jis veikia žmogaus bendravimą, gyvenimo kokybę ir pasitikėjimą savimi, – pokalbyje sakė dr. V. Makauskienė.

Kai kalbėjimo sunkumai ima riboti gyvenimą

Mikčiojimas gali turėti ne tik girdimąją, bet ir vidinę pusę. Žmogus gali pradėti bijoti kalbėti, vengti situacijų, kuriose reikia prisistatyti, skambinti telefonu, viešai pasisakyti ar bendrauti su nepažįstamaisiais. Ilgainiui šios baimės gali paveikti net studijų ir profesijos pasirinkimą.

Specialistė pasidalijo patirtimi apie savo pacientą – farmakologijos mokslų daktarą, kuris, nors puikiai išmano savo sritį, prieš kiekvieną laboratorinį darbą repetuoja su ja tai, ką sakys studentams. Šis pavyzdys atskleidžia, kiek daug pastangų kartais reikia žmogui, norinčiam atlikti įprastas profesines užduotis.

Mikčiojimas gali paskatinti žmogų rinktis ne tai, ko jis iš tiesų trokšta, o tai, kur reikės mažiau kalbėti. Todėl pagalbos tikslas nėra vien sklandesnė kalba. Ne mažiau svarbu mažinti baimę, stiprinti pasitikėjimą savimi ir padėti žmogui dalyvauti gyvenime nevaržant savo galimybių.

Kodėl patarimai „kalbėk lėčiau“ nepadeda?

Susidūrę su mikčiojančiu žmogumi, aplinkiniai dažnai nori padėti. Tačiau tokie patarimai kaip „įkvėpk“, „sustok“, „pasakyk dar kartą“ ar „kalbėk lėčiau“ gali sukelti dar daugiau įtampos. Jie nukreipia dėmesį į kalbėjimo nesklandumus ir gali sustiprinti žmogaus jausmą, kad jis kalba netinkamai.

Dr. V. Makauskienės teigimu, mikčiojantiems žmonėms reikalingas aplinkinių palaikymas, kantrybė ir gebėjimas išklausyti. Kartais geriausia, ką galime padaryti, – leisti pašnekovui užbaigti mintį savo tempu, nepertraukti jo ir nesistengti už jį pasakyti žodžių.

„Geras pašnekovas – ne tik tas, kuris daug kalba, bet ir tas, kuris moka klausytis, suprasti ir padrąsinti: „Tau pavyks, aš palauksiu“, – pabrėžė specialistė.

Šis požiūris svarbus ne tik mikčiojimo kontekste. Jis primena, kad pagarbus bendravimas prasideda nuo gebėjimo priimti kitą žmogų, nesistengiant jo skubiai pataisyti ar vertinti.

Mikčiojimo terapija: svarbu ne tik technika, bet ir pasitikėjimas

Mikčiojimo terapijos metodų yra daug, o tinkama pagalba priklauso nuo žmogaus amžiaus, patirties, poreikių ir sunkumų. Pasak dr. V. Makauskienės, ypač svarbus specialisto ir paciento tarpusavio ryšys. Net ir gerai parinkta programa gali būti neveiksminga, jeigu žmogus nesijaučia saugus ir nesulaukia individualaus dėmesio.

Tai yra jų abiejų kelionė, – taip specialistė apibūdino logopedo ir mikčiojančio žmogaus bendradarbiavimą.

Terapijoje mokomasi ne tik kalbėjimo technikų. Taip pat svarbu mažinti kalbėjimo baimę, keisti vengimo įpročius ir išmokti įgytus įgūdžius pritaikyti realiame gyvenime. Tai gali reikšti skambutį telefonu, užsakymą kavinėje ar pokalbį su nepažįstamu žmogumi. Būtent kasdienėse situacijose atsiranda galimybė praktiškai įveikti baimes ir sustiprinti pasitikėjimą savimi.

Dirbant su mažais vaikais, svarbų vaidmenį atlieka ir šeima. Tėvai gali mokytis keisti bendravimo aplinką, mažinti vaikui keliamą spaudimą ir padėti jam jaustis saugiau. Vyresniems vaikams ir suaugusiesiems gali būti taikomi kitokie metodai, atsižvelgiant į jų individualius poreikius.

Nuo Lietuvos iki tarptautinės patirties

Dr. Vilma Makauskienė yra mokiusis ir dalyvavusi intensyviose mikčiojimo terapijos programose Kanadoje, Australijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši patirtis leido jai pamatyti, kaip svarbu žmogui susitikti su kitais panašių sunkumų patiriančiais žmonėmis ir suprasti, kad jis nėra vienas.

Pasak specialistės, grupinė terapija gali suteikti galimybę dalytis patirtimi, stebėti kitų pažangą ir mokytis drąsiau kalbėti įvairiose situacijose. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje trūksta mikčiojimo terapijai labiau specializuotos pagalbos, aktyvių savitarpio pagalbos grupių ir centrų, kuriuose būtų galima gauti tiek individualią, tiek grupinę pagalbą.

Pokalbyje nuskambėjo ir įkvepianti istorija apie moterį iš Vilniaus, kuri dėl mikčiojimo kreipėsi pagalbos po ankstesnių nesėkmingų bandymų. Ilgainiui ji pati baigė logopedijos studijas Vytauto Didžiojo universitete ir tapo specialiste. Ši istorija parodo, kad žmogaus patirtis, tinkama pagalba ir pasitikėjimas savimi gali tapti naujo gyvenimo etapo pradžia.

Svarbiausia – nebijoti kalbėti ir nevaržyti savęs

Mikčiojimo intensyvumas gali keistis, o pagalbos rezultatai kiekvienam žmogui būna skirtingi. Tačiau, kaip pabrėžė dr. V. Makauskienė, nereikėtų iš anksto nuspręsti, kad sudėtinga situacija yra beviltiška. Svarbus motyvuotas darbas, tinkamai parinkta pagalba ir pasitikėjimu grįstas santykis su specialistu.

Tarptautinė mikčiojimo supratimo diena primena, kad didesnis visuomenės sąmoningumas gali sumažinti patyčias, stereotipus ir nereikalingą spaudimą. Mikčiojantis žmogus neturėtų atsisakyti savo svajonių, profesinių galimybių ar bendravimo vien todėl, kad kalbėti jam kartais sunkiau.