Įtraukusis ugdymas Lietuvos mokyklose – tai siekis užtikrinti, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jo gebėjimų ar specialiųjų ugdymosi poreikių, galėtų mokytis, tobulėti ir jaustis priimtas bendruomenėje. Ypatingo dėmesio reikalauja autistiški vaikai mokykloje, kuriems gali būti svarbus aplinkos pritaikymas, aiški dienotvarkė ir individuali švietimo pagalba. Kaip šiuos poreikius atliepti praktiškai ir kokių pokyčių dar reikia Lietuvos švietimo sistemai? Apie tai VILNIUS FM laidoje „Vilniaus ritmu“ kalbėjosi vedėja Jūratė Pilibaitienė, Lietuvos įtraukties švietime centro direktorė Sandra Valantiejienė ir Autizmo spektro sutrikimų grupės vadovė Gintarė Šatė.

Įtrauktis – daugiau nei vaiko buvimas klasėje

Kalbėdamos apie įtraukųjį ugdymą, pašnekovės pabrėžė, kad svarbiausia yra ne vien tai, kur vaikas mokosi, bet ir tai, kaip jis jaučiasi mokyklos bendruomenėje. Vaikas gali sėdėti bendrojoje klasėje, tačiau vis tiek likti nuošalyje, nepatirti bendraklasių priėmimo ar negauti jam reikalingos pagalbos.

Sandra Valantiejienė įtraukųjį ugdymą apibūdino kaip ugdymo organizavimo praktiką, kurios tikslas – užtikrinti tinkamas sąlygas kiekvienam vaikui. Tai reiškia, kad mokykla turi atsižvelgti į skirtingus mokinių gebėjimus, poreikius ir mokymosi tempą, pritaikyti aplinką, mokomąją medžiagą bei ugdymo metodus.

Gintarė Šatė atkreipė dėmesį į priklausymo bendruomenei jausmą. „Įtraukusis ugdymas […] nėra apie vaiko pasodinimą bendrojoje klasėje.“ Tikroji įtrauktis prasideda tuomet, kai vaikas jaučiasi priimtas ir tampa visaverčiu grupės nariu, o ne vien fiziškai būna šalia kitų.

Mokytojų iššūkiai ir pagalbos svarba

Įtraukusis ugdymas kelia nemažai praktinių klausimų. Vienoje klasėje gali mokytis skirtingų gebėjimų, interesų ir individualių poreikių turintys vaikai. Mokytojui tenka užduotis organizuoti visos klasės darbą, parinkti tinkamas užduotis ir pasirūpinti, kad nė vienas mokinys neliktų nepastebėtas.

Sandra Valantiejienė pabrėžė, kad mokytojui ypač sudėtinga tuomet, kai jis lieka vienas su iššūkiais ir neturi pakankamos mokyklos administracijos ar švietimo pagalbos specialistų paramos. Lietuvoje veikia pedagoginės psichologinės tarnybos, regioniniai specialiojo ugdymo centrai ir kitos pagalbą teikiančios institucijos, tačiau svarbu, kad mokytojai žinotų apie šias galimybes ir drąsiai jomis naudotųsi.

Pašnekovė taip pat išskyrė požiūrio svarbą. Užuot ieškojus būdų, kaip vaiką pašalinti iš klasės dėl kylančių sunkumų, reikėtų klausti, kokios pagalbos reikia ir ką galima pakeisti, kad jis galėtų mokytis kartu su kitais.

Įtrauktis nėra vieno mokytojo atsakomybė. Tam reikalingas visos mokyklos susitarimas, bendradarbiavimas ir nuoseklus pasirengimas.

Autistiškų vaikų poreikiai: kodėl svarbu suprasti kiekvieną individualiai?

Pokalbyje nemažai dėmesio skirta autizmo spektro sutrikimams ir tam, ką apie autistiškų vaikų poreikius turėtų žinoti mokytojai bei kiti mokyklos bendruomenės nariai.

Gintarė Šatė, remdamasi 2025 metų duomenimis, laidoje nurodė, kad Lietuvoje buvo daugiau kaip 8 tūkstančiai diagnozuotų autistiškų asmenų, iš kurių daugiau kaip 7 tūkstančiai buvo vaikai. Ji pažymėjo, kad skirtingose duomenų fiksavimo sistemose pateikiami skaičiai gali skirtis.

Pašnekovė pabrėžė, kad autizmas yra spektras, todėl nėra vieno universalaus būdo, kuris tiktų visiems autistiškiems vaikams. Vieniems gali kilti socialinio bendravimo ar komunikacijos sunkumų, kitiems – sensorinio apdorojimo iššūkių. Kai kuriems vaikams itin svarbus aiškumas, nuspėjamumas ir iš anksto žinoma dienotvarkė.

„Autizmas yra spektras“, – pokalbyje priminė Gintarė Šatė, aiškindama, kodėl vienam vaikui tinkantys metodai kitam gali būti visiškai netinkami.

Mokyklos aplinka, kuri daugeliui atrodo įprasta, kai kuriems vaikams gali kelti didelį nerimą. Mirgančios šviesos, netikėti garsai, triukšminga klasė ar neaiški dienos eiga gali tapti papildomais sunkumais. Todėl svarbu ne tik reaguoti į jau kilusią sudėtingą situaciją, bet ir iš anksto pasirūpinti aplinka, kuri padėtų tokių situacijų išvengti.

Maži aplinkos pokyčiai gali padėti visai klasei

Pašnekovės pateikė praktinių pavyzdžių, kaip mokykloje galima geriau atliepti individualius vaikų poreikius. Vienas svarbiausių principų – aiški struktūra ir nuspėjamumas.

Dienotvarkė, pamokos plano pateikimas, aiškios taisyklės ir iš anksto aptarta veiklų seka padeda vaikams suprasti, ko tikėtis. Taip pat verta atkreipti dėmesį į aplinkos dirgiklius: pakeisti mirgančius šviestuvus, įvertinti skambučio garsą ar sudaryti galimybę vaikui nusiraminti, kai aplinka tampa pernelyg intensyvi.

Tokie sprendimai nebūtinai naudingi tik autistiškiems vaikams. Aiškesnė struktūra, nuoseklios taisyklės ir geriau pritaikyta aplinka gali padėti visai klasei.

Gintarė Šatė taip pat akcentavo, kad pasirengimas neturėtų apsiriboti pirmosiomis mokslo metų savaitėmis. Vaikams, kuriems svarbi rutina, nuoseklumas turi būti išlaikomas visus mokslo metus.

Elgesio iššūkiai: svarbu ieškoti priežasčių, o ne tik pasekmių

Laidoje aptarti ir sudėtingo elgesio atvejai, kurie mokyklose dažnai sukelia daug emocijų bei diskusijų. Pašnekovės ragino nevertinti situacijų vien pagal išorinį elgesį ir nepamiršti, kad už jo gali slypėti įvairios priežastys: patyčios, sunkumai šeimoje, nerimas, sensorinė perkrova ar negalėjimas tinkamai išreikšti savo poreikių.

Gintarė Šatė atkreipė dėmesį į prevencijos svarbą. Reaguoti į jau kilusią krizę būtina, tačiau ne mažiau svarbu iš anksto mokyti vaikus tinkamo elgesio, susitarti dėl bendrų taisyklių ir stiprinti teigiamą elgesį.

„Už kiekvieno elgesio yra tam tikra priežastis“, – pabrėžė pašnekovė.

Lietuvos įtraukties švietime centre, kaip pasakojo Gintarė Šatė, vadovaujamasi pozityvaus elgesio palaikymo ir intervencijų sistema. Jos pagrindas – prevencija, aiškūs bendruomenės susitarimai, tinkamo elgesio mokymas ir papildoma pagalba tiems mokiniams, kuriems jos reikia.

Įtrauktis – visos mokyklos bendruomenės reikalas

Svarbi pokalbio dalis buvo skirta bendraklasių, jų tėvų ir visos mokyklos bendruomenės pasirengimui priimti skirtingus vaikus. Nežinomybė ir informacijos trūkumas gali skatinti baimes, nesusipratimus bei neigiamas nuostatas. Todėl svarbu apie skirtumus kalbėti etiškai, vaikams suprantama kalba ir atsižvelgiant į šeimos pasirinkimą.

Pašnekovės pabrėžė, kad visi vaikai turi skirtingų stiprybių ir sunkumų, o vieniems gali reikėti vienokios pagalbos, kitiems – kitokios. Mokyklos užduotis yra ne išskirti vaiką dėl jo poreikių, bet ieškoti būdų, kaip kiekvienam sudaryti sąlygas dalyvauti bendrame ugdymo procese.

Įtrauktis taip pat apima gabius vaikus, kurių gebėjimai ne visuomet pastebimi. Sandra Valantiejienė atkreipė dėmesį, kad aukštus intelektinius gebėjimus turintys mokiniai gali susidurti ir su skaitymo ar rašymo sunkumais. Todėl mokytojo užduotis – pamatyti ne vien tai, kas vaikui sekasi sunkiau, bet ir jo galimybes, stiprybes bei potencialą.

Lietuvos pažanga ir dar laukiantys darbai

Pokalbio pabaigoje Sandra Valantiejienė apžvelgė Lietuvos pažangą plėtojant švietimo pagalbą. Daugėja specialistų, auga mokinio padėjėjų skaičius, mokytojams siūlomi kvalifikacijos tobulinimo mokymai ir konsultacijos. Vis dėlto išlieka poreikis stiprinti klasės valdymo kompetencijas, gerinti pagalbos prieinamumą ir keisti visuomenės požiūrį į skirtingų poreikių žmones.

Pašnekovė priminė, kad beveik 90 procentų mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, mokosi įprastose mokyklose, tačiau vien šis rodiklis dar neįrodo, kad įtrauktis veikia. Svarbu, ar vaikas priimamas, ar jam sudaromos sąlygos mokytis, ar jo pažanga pastebima ir ar mokytojas turi komandą, į kurią gali kreiptis pagalbos.

Tikroji įtrauktis prasideda nuo supratimo, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas, o vienodas elgesys su visais ne visada reiškia teisingas galimybes kiekvienam. Mokyklos tikslas – ne pritaikyti visus vaikus prie vieno modelio, bet sukurti sąlygas, kuriose kiekvienas galėtų mokytis, augti ir jaustis priimtas.