Laidoje „Rašytojų Vilnius“ vedėja Silvija Stankevičiūtė kalbina rašytoją, teisininką, muzikantą Justiną Žilinską – autorių, kurio kūryboje Vilnius atsiveria kaip gyvas, daugiasluoksnis ir nuolat iš naujo atrandamas miestas. Pokalbio centre – kūryba vaikams ir paaugliams, Vilniaus istorijos pasakojimas jaunajam skaitytojui, fantastikos žanro galimybės, miesto atmintis, detektyviniai žaidimai, kalbos gyvumas ir muzika.

Vienas svarbiausių laidos akcentų – knyga „Mano Vilnius mano“, kurioje sostinės istorija pasakojama ne kaip sausas datų ir faktų rinkinys, bet kaip nuotykis. Knygos veikėjai keliauja po skirtingus Vilniaus laikotarpius, susiduria su istorinėmis asmenybėmis, sprendžia mįsles ir patys tampa miesto istorijos dalyviais. Pokalbyje Justinas Žilinskas pasakoja, kodėl jam svarbu, kad jaunas žmogus pažintų miesto istoriją ne iš atstumo, o per gyvą patirtį.

„Istorija yra tai, kas mus padaro istorijos vyksmo dalimi, tai, kas mus padaro visuomene“, – sako Justinas Žilinskas.

Vilnius kaip šaknys ir atmintis

Kalbėdamas apie Vilniaus istorijos svarbą vaikams ir paaugliams, pašnekovas pabrėžia, kad sostinė yra viena svarbiausių bendruomenės atminties vietų. Jo požiūriu, miesto pažinimas padeda suprasti ne tik architektūrą ar praeities įvykius, bet ir save kaip bendruomenės dalį.

Vilnius knygoje nėra sustingęs muziejus. Tai miestas, kuriame susitinka skirtingi laikai, žmonės, legendos, istoriniai lūžiai ir kasdienybės detalės. Justinas Žilinskas siekia parodyti, kad istorinės asmenybės nėra tolimi, nepasiekiami paminklai. Jos gali būti artimos, gyvos, atpažįstamos – tokios, kurios turėjo savo charakterį, balsą, nuotaikas, sprendimus ir klaidas.

„Vilniuje tiek gyvybės, kad čia niekas nemiršta, čia viskas lieka“, – pokalbyje sako rašytojas.

Laidoje aptariama, kaip knygoje atsiranda tokios figūros kaip Gediminas, Ričardas Gavelis, Vytautas Kernagis, Petras Vileišis, Jascha Heifetzas ir kiti su miestu susiję žmonės. Jie pristatomi betarpiškai, tarsi galėtų tapti knygos veikėjų pašnekovais ar net bendrakeleiviais.

Istorija jaunimui: tarp nuotykio, dramos ir žmogiškumo

Pokalbyje daug dėmesio skiriama klausimui, kaip jaunajam skaitytojui kalbėti apie sudėtingus istorinius įvykius. Vilniaus ir Lietuvos istorijoje netrūksta skaudžių temų – spaudos draudimas, XIX amžiaus sukilimai, represijos, Holokaustas, sovietinė okupacija, tremtys. Justinas Žilinskas pasakoja, kad rašant tokiomis temomis svarbiausia nuolat ieškoti tinkamo kampo: ar akcentuoti dramą, ar žmogiškumą, ar sprendimą veikti.

Autorius pabrėžia, kad rašytojo užduotis – ne tik perduoti faktą, bet ir padėti skaitytojui iš tos istorijos kažką išsinešti. Todėl vienur pasakojime atsiranda drama, kitur – komiškas žvilgsnis, dar kitur – detektyvinė intriga ar fantastikos elementas.

„Čia tiesiog yra rašytojo duona – ieškoti, kaip prikeliauti prie istorijos esmės“, – teigia Justinas Žilinskas.

Detektyvinis Vilnius ir atradimo malonumas

Knygoje „Mano Vilnius, mano“ svarbus vaidmuo tenka mįslėms, maršrutams ir detektyviniam miesto tyrinėjimui. Laidoje prisimenami ir Justino Žilinsko organizuoti orientaciniai žaidimai „Vilniaus detektyvai“ bei „Vilniaus kvapų detektyvai“, kuriuose dalyviai turėdavo naujai pamatyti kasdien praeinamas miesto vietas.

Rašytojas pasakoja, kad tokie žaidimai padeda sustoti ir pastebėti tai, pro ką įprastai praeiname nepamatę – namų fasadus, skulptūras, gatvių pavadinimus, mažas architektūrines detales, miesto ženklus. Iš pirmo žvilgsnio pažįstamas Vilnius tampa mįsle, kurią reikia įminti.

„Staiga tu supranti, kiek tu daug visko nematei“, – apie miesto tyrinėjimą kalba pašnekovas.

Šis atradimo džiaugsmas svarbus ir knygoje. Skaitytojas kviečiamas ne tik sekti veikėjų kelionę, bet ir pats išeiti į miestą, ieškoti vietų, maršrutų, ženklų, istorinių pėdsakų. Tokiu būdu literatūra persikelia į realų Vilnių, o miestas tampa atvira knyga.

Fantastika kaip būdas praplėsti tikrovę

Justino Žilinsko kūryboje svarbią vietą užima fantastikos elementai – kelionės laiku, keistos būtybės, vaiduokliai, paslaptingi metraštininkai. Laidoje autorius pasakoja, kad fantastika jam artima nuo paauglystės: tai buvo literatūra, kuri leido patirti kitokį pasaulį, ieškoti įdomesnių formų ir nevaržyti vaizduotės.

Fantastika jo kūryboje nėra pabėgimas nuo tikrovės. Priešingai – ji padeda apie tikrovę kalbėti įtaigiau. Per fantastinį siužetą galima priartėti prie istorijos, parodyti miestą kaip gyvą organizmą, leisti jaunam skaitytojui įsitraukti į pasakojimą ir pajusti, kad praeitis nėra mirusi.

Paauglių pasaulis ir gyva kalba

Laidoje aptariama ir tai, kaip Justinas Žilinskas kuria paauglių personažus. Jo knygose matome ne tik istorinius įvykius, bet ir jaunų žmonių kasdienybę: draugystes, pašaipas, santykius su tėvais, norą būti pripažintam, savęs paieškas. Autorius sako, kad rašant paaugliams būtina mėginti suprasti jų pasaulį, kalbėjimo būdą ir vidines įtampas.

Vienas iš svarbiausių personažo kūrimo įrankių jam yra kalba. Pašnekovas pasakoja stebintis, kaip kalba jaunimas, klausantis pokalbių viešajame transporte, sekantis tėvų ir paauglių patirtis, duodantis tekstus skaityti jauniems žmonėms, kad šie pasakytų, kas skamba netiksliai ar nebevartojama.

„Kiekvienas nori būti atpažintas“, – sako rašytojas, kalbėdamas apie jaunąjį skaitytoją.

Pasak Justino Žilinsko, veikėjo kalbėjimo maniera labai daug pasako apie jį patį. Kadangi literatūroje nėra gyvo kūno kalbos įspūdžio, skaitytojas personažą dažnai pažįsta būtent per jo žodžius, pauzes, intonacijas, žargoną, sakinių ritmą.

Nuo knygos iki komikso ir teatro

Pokalbyje prisimenamas ir grafinis miesto metraštis „Atgal į Vilnių“, sukurtas pagal knygą „Mano Vilnius, mano“. Jo vaizdus kūrė Povilas Vincentas Jankūnas. Justinas Žilinskas pasakoja, kad darbas su komiksu jam padėjo iš naujo suprasti, kaip istorija gali būti pasakojama vaizdu. Tekstą teko trumpinti, o dalį pasakojimo perleisti piešiniui, kompozicijai, žemėlapiui.

Laidoje aptariamas ir Vilniaus teatre „Lėlė“ pastatytas spektaklis pagal knygą. Autorius pastebi, kad teatras išmokė kitaip žiūrėti į veikėjų kalbėjimą: scenoje ne viską reikia pasakyti žodžiais, nes daug kas perteikiama judesiu, vaizdu, ritmu ir netikėtu akcentu.

Muzika, Vilnius ir pasakojimas garsais

Justinas Žilinskas klausytojams pažįstamas ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip muzikantas. Laidoje kalbama apie muzikos vietą jo gyvenime, knygos „Mano Vilnius mano“ dainą „Vilnius“, taip pat apie albumą „Balti marškinėliai“, sukurtą kartu su Justina Kaminskaite.

Autorius pasakoja, kad jam pasaulis atsiveria per skirtingas patirtis – garsą, vaizdą ir žodį. Visa tai susipina į bendrą kūrybinį lauką. Muzika jam nėra atskira nuo literatūros: daina taip pat gali būti pasakojimas, o pasakojimas – turėti ritmą, melodiją ir garsinę atmosferą.

„Man visą laiką smagu žvelgti į pasaulį ir garsų, ir vaizdų, ir žodžių“, – sako Justinas Žilinskas.

Laidos pabaigoje nuskamba ir paties autoriaus eilėraštis apie pavasarinį Vilnių – miestą, kuriame istorija, kasdienybė, ironija ir šiuolaikiniai ženklai susitinka viename tekste.

Vilniaus metraštininkas?

Pokalbio pabaigoje Silvija Stankevičiūtė pasiūlo Justiną Žilinską vadinti savitu Vilniaus metraštininku – kūrėju, kuris fiksuoja miesto praeities ir dabarties sąšaukas. Pats autorius į tokį apibūdinimą žvelgia kukliai, sakydamas, kad yra žmonių, kurie Vilnių pažįsta gerokai giliau. Vis dėlto jo kūryba liudija ypatingą santykį su miestu: ne kaip su dekoracija, o kaip su veikėju, pasakotoju, atminties saugotoju ir nuotykių erdve.

Pokalbis – apie miestą, kuris gali būti skaitomas, klausomas, vaikštomas ir nuolat atrandamas iš naujo. Apie istoriją, kuri tampa ne pamoka, o patirtimi. Ir apie literatūrą, kuri jauną skaitytoją kviečia ne tik sužinoti, bet ir įsitraukti, klausti, ieškoti bei pamatyti Vilnių kitomis akimis.

Laidą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.