Ar daugiau nei šimto metų senumo nebylusis filmas gali nustebinti šiuolaikinį žiūrovą? Roberto Wiene filmas „Daktaro Kaligario kabinetas“ – vienas svarbiausių vokiečių ekspresionizmo kino kūrinių, turėjusių įtakos siaubo kino istorijai ir šiuolaikinei popkultūrai. Apie šio kino šedevro reikšmę, nebyliojo kino ištakas ir naują galimybę patirti kino paveldą laidoje „Vilniaus ritmu“ kalbėjosi vedėja Jūratė Pilibaitienė ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorės pavaduotoja kultūrinei veiklai, parodos kuratorė dr. Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė.

Filmas, tapęs kino istorijos šedevru

1920 m. sukurtas „Daktaro Kaligario kabinetas“ išsiskyrė ne tik savo istorija, bet ir drąsiu vizualiniu sprendimu. Filmo kūrėjai siekė sukurti nebrangų kūrinį, galintį konkuruoti su Holivudo nebyliaisiais filmais, tačiau vietoj įprasto tikrovės atkūrimo pasirinko išraiškingą, sąmoningai iškreiptą pasaulį. Laužytos linijos, kreivos sienos, neįprasti šešėliai ir deformuotos gatvės tapo neatsiejama filmo meninės kalbos dalimi.

Parodos kuratorė pabrėžia, kad šio kūrinio reikšmė neapsiriboja jo sukūrimo laikotarpiu. Filmas išliko svarbus ir praėjus daugiau nei šimtmečiui, nes jo meninė raiška ir pasakojimo būdas vis dar veikia žiūrovus.

Keista filmo estetika – ne atsitiktinumas

Filmo scenografiją kūrė Hermannas Warmas, Walteris Reimannas ir Walteris Röhrigas. Jų pasirinktas vokiečių ekspresionizmo stilius leido sukurti aplinką, kuri ne tiek atkartoja realybę, kiek atskleidžia veikėjų vidinį pasaulį. Iškreiptos erdvės, kontrastinga šviesa ir tamsa bei piešti šešėliai perteikia nerimą, chaosą ir nestabilią psichologinę būseną.

Įdomu tai, kad šie meniniai sprendimai turėjo ir praktinę priežastį. Filmo kūrimo metu buvo taupoma elektra, todėl dalis šešėlių ir kitų vaizdo elementų buvo tiesiog piešiami. Ekonominis apribojimas tapo kūrybine galimybe, padėjusia suformuoti išskirtinį filmo vizualinį pasaulį.

Istorija apie hipnozę, baimę ir žmogaus valią

Filmo siužeto centre – daktaras Kaligaris, hipnotizuotojas, mugėse demonstruojantis somnambulą Cezarį. Šis žmogus gyvena tarsi miego būsenoje ir pažadinamas tam, kad stebintiems žmonėms būtų parodyti neįprasti gebėjimai. Tačiau istorija įgauna grėsmingą kryptį, kai Cezaris tampa įrankiu nusikaltimams vykdyti.

Pasakojimas pateikiamas per Pranciškaus perspektyvą, o filmo pabaigoje žiūrovui tenka iš naujo įvertinti tai, ką matė. Paaiškėja, kad tikrovė gali būti kitokia, nei atrodė iš pradžių. Šis neapibrėžtumas ir abejonė pasakojimo patikimumu tapo viena iš priežasčių, kodėl filmas išlieka įtraukiantis.

Nuo siaubo kino ištakų iki šiuolaikinės popkultūros

„Daktaro Kaligario kabinetas“ turėjo didelę įtaką siaubo kino raidai ir film noir estetikai. Jo vizualinius sprendimus galima atpažinti ir vėlesniuose kūriniuose, įskaitant režisieriaus Timo Burtono filmus. Parodos kuratorė pokalbyje taip pat atkreipia dėmesį į galimą šio filmo estetikos atgarsį Lietuvos teatro scenoje, pavyzdžiui, ankstyvuosiuose režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliuose.

Tačiau filmo aktualumas slypi ne vien jo meninėje įtakoje. Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė išskiria ir temas, kurios svarbios šiuolaikiniame pasaulyje: manipuliaciją, žmogaus valios pajungimą, informacijos kontrolę ir sunkumą atskirti tiesą nuo melo.

Kaip pokalbyje pabrėžiama, šie klausimai neprarado reikšmės ir XXI amžiuje. Filmas leidžia susimąstyti, kas formuoja mūsų įsitikinimus, kaip pateikiama informacija ir kas slypi už to, ką matome.

Tarptautinė paroda – istorinis paveldas ir virtualioji realybė

Spalio 29 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidaroma paroda „TAPK Kaligarių virtualusis kabinetas“, parengta bendradarbiaujant su Berlyno kino muziejumi. Lankytojai galės pamatyti istorinius kino archyvų eksponatus, plakatus, filmo kadrus, scenografijos projektus ir maketus, susipažinti su kūrinio reklamos istorija bei jo kūrėjų darbu.

Parodos erdvę kūrė scenografas Marijus Nekrošius. Jo sumanyti koridoriai, kampai ir erdvės detalės padės perteikti savitą filmo atmosferą. Ekspozicijos tikslas – ne tik pristatyti istorinius objektus, bet ir sukurti aplinką, kurioje lankytojas galėtų geriau pajusti filmo pasaulį.

Vienoje iš parodos erdvių bus galima išbandyti virtualiosios realybės patirtį. Bendradarbiaujant su Varšuvos Goethe’s institutu pristatomas kūrinys „Cezario sapnas“, leidžiantis lankytojui, užsidėjus virtualiosios realybės akinius, patekti į filmo aplinką ir stebėti jo veikėjus bei veiksmą.

Kinas, muzika ir galimybė išbandyti kūrybą

Parodą lydės edukaciniai užsiėmimai ir paskaitos. Kino istorikas Gediminas Jankauskas pristatys filmą, siaubo kino ištakas ir jo poveikį dabartiniam kinui. Lankytojai taip pat galės tyrinėti šešėlių reikšmę, kurti jų formas ir piešti savo baimes ant juodų parodos erdvės sienų.

Spalio 29 d. numatytas ir ypatingas renginys – filmo peržiūra su gyvai atliekama muzika. Kartu su Lietuvos simfoniniu pučiamųjų orkestru rengiamame koncerte skambės kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika, elektroninės muzikos kūrėjo Leono Somovo kūryba ir kitų atlikėjų pasirodymai. Nebylusis filmas bus įgarsinamas gyvai, taip atkuriant vieną iš istorinių nebyliojo kino rodymo patirčių.

Vėliau muziejuje numatomos kūrybinės dirbtuvės, kuriose dalyviai galės išbandyti stop kadro animaciją ir sukurti savo trumpą filmuką, įkvėptą „Daktaro Kaligario kabineto“ estetikos.

Šedevras, kurį verta pamatyti iš naujo

Pokalbio pabaigoje Auksė Kapočiūtė-Vaitkuvienė ragina nebijoti daugiau nei šimto metų senumo kino ir atrasti jį tiek prieš apsilankant parodoje, tiek po jos. Kuratorė pasakoja, kad šis filmas ją sudomino dar studijų metais ir būtent susidomėjimas juo paskatino siekti, kad Berlyno kino muziejaus paroda pasiektų Vilnių.