Ilona Skujaitė laidoje „Rašytojų Vilnius“ pasakoja apie istorinius romanus „Nemeilė“ ir „Karo nuotaka“, atveriančius mažiau pažįstamus Lietuvos ir Lenkijos valdovų istorijos puslapius. Vilnius FM studijoje vedėja Silvija Stankevičiūtė su rašytoja kalbasi apie naujausią romaną „Nemeilė“, jo pagrindinę veikėją Oną Jogailaitę, karališkojo dvaro intrigas ir ilgą laiką istorijos paraštėse likusias Lietuvos istorines moteris. Pokalbyje Ilona Skujaitė atskleidžia, kaip autentiški laiškai, istoriniai šaltiniai ir išlikę Jogailaičių dinastijos pėdsakai padeda prakalbinti prieš penkis šimtmečius gyvenusias karalaites bei parodyti jų žmogiškus likimus.
„Nemeilė“ – vienu žodžiu papasakotas karalienės gyvenimas
Naujausiame Ilonos Skujaitės istoriniame romane „Nemeilė“ dėmesio centre atsiduria Ona Jogailaitė – Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė. Jos gyvenimą lydėjo vienatvė, atstūmimas, politiniai sprendimai ir nuolatinis meilės troškimas.
Pasak rašytojos, liūdna, kad tokios iškilios moters gyvenimą galima sutalpinti į vieną žodį – nemeilė. Ona Jogailaitė ilgą laiką laukė savo vietos gyvenime, artumo ir žmogaus, su kuriuo galėtų kurti šeimą. Vis dėlto net ir patyrusi daugybę nusivylimų ji neprarado gebėjimo rūpintis kitais, mylėti ir tikėti.
„Nors knyga vadinasi „Nemeilė“, tai yra pasakojimas apie meilės paieškas“, – sako Ilona Skujaitė.
Autorė romane pasitelkia mėlynos širdies metaforą. Kaip po smūgio pamėlynuoja žmogaus oda, taip ir Onos Jogailaitės širdis buvo paženklinta daugybės skaudžių patirčių. Tačiau net ir sužeista ji išliko gyva, jautri ir gebanti mylėti.
„Onos širdis patyrė labai daug smūgių. Nors ji buvo mėlyna nuo patirtų išgyvenimų, Ona neprarado gebėjimo mylėti.“
Moteris pasaulyje, kuriame jos likimą sprendė vyrai
XVI amžiuje net karališkosios šeimos moterys turėjo labai mažai galimybių pačios spręsti, kaip klostysis jų gyvenimas. Jos gimdavo tam, kad tarnautų dinastijai ir valstybei, o būsimos santuokos dažnai būdavo planuojamos dar vaikystėje.
Onos Jogailaitės likimą skirtingais gyvenimo etapais veikė keturi Abiejų Tautų Respublikos valdovai – Žygimantas Augustas, Henrikas Valua, Steponas Batoras ir Žygimantas Vaza. Tačiau Ilona Skujaitė į juos žvelgia ne tik kaip į istorines figūras ar karūnuotus valdovus.
Rašytojai buvo svarbu parodyti, kokie žmonės slypėjo po karūnomis – kokias baimes jie jautė, kokių klaidų darė, kokios ambicijos, silpnybės ir vidiniai prieštaravimai veikė jų sprendimus.
„Žiūrėjau į juos ne kaip į valdovus, bet kaip į vyrus. Buvo įdomu pamatyti, kas lieka nuėmus auksines karūnas – kokie demonai ir angelai gyveno jų sielose“, – pasakoja autorė.
Autentiški laiškai – galimybė išgirsti Onos Jogailaitės balsą
Rašydama romaną „Nemeilė“, Ilona Skujaitė rėmėsi išlikusiais Onos Jogailaitės laiškais. Autorė nusprendė jų fragmentus įtraukti į kūrinį, kad skaitytojai galėtų išgirsti kuo autentiškesnį istorinės asmenybės balsą.
Tai tapo vienu didžiausių kūrybinių iššūkių. XVI amžiaus laiškai buvo rašomi pagal visiškai kitokias retorikos ir etiketo taisykles, juose gausu ilgų kreipinių bei šiuolaikiniam skaitytojui ne visada lengvai suprantamų formuluočių. Todėl autorei kartu su kalbos redaktore teko ieškoti būdo, kaip išsaugoti laiškų autentiškumą ir kartu priartinti juos prie XXI amžiaus skaitytojo.
„Man buvo svarbu įterpti autentišką Onos balsą. Norėjosi, kad laiškai skambėtų tarsi jos sielos išdainavimas“, – teigia rašytoja.
Seserystė, galėjusi pakeisti istoriją
Svarbią vietą romane užima Onos Jogailaitės ryšys su seserimis Sofija ir Kotryna. Trys jaunesniosios karalienės Bonos dukros kartu praleido didžiąją vaikystės ir jaunystės dalį, buvo vienodai rengiamos, augo panašioje aplinkoje ir ilgus metus gyveno kartu.
Vėliau seserims išvykus į skirtingas Europos šalis, jų ryšį padėjo išlaikyti laiškai. Nors santykiuose netrūko nesutarimų, ypač sprendžiant šeimos palikimo ir politinius klausimus, seserys viena kitą palaikė ir rūpinosi Jogailaičių dinastijos ateitimi.
Ilona Skujaitė šį ryšį vadina savotiška „Jogailaičių seserų galaktika“. Gyvenimo pabaigoje Ona priėmė vieną svarbiausių politinių sprendimų – padėjo į Abiejų Tautų Respublikos sostą iškilti savo sesers Kotrynos sūnui Žygimantui Vazai. Taip ji prisidėjo prie sesers svajonės išsipildymo ir Jogailaičių kraujo linijos išsaugojimo valdovų soste.
Karališkasis dvaras tarp religijos, astrologijos ir magijos
Romane „Nemeilė“ atsiveria ne tik politinis, bet ir paslaptingas XVI amžiaus pasaulis. Sapnai, regėjimai, pranašystės, astrologija, alchemija ir įvairūs užkalbėjimai tuo metu buvo svarbi ne tik kasdienio gyvenimo, bet ir valdovų dvaro dalis.
Astrologija buvo dėstoma universitetuose ir laikyta rimtu mokslu. Valdovai konsultuodavosi su astrologais prieš priimdami svarbius politinius ar karinius sprendimus, o Steponas Batoras astrologų patarimų klausė net rinkdamasis vestuvių su Ona Jogailaite datą.
Rašytoją domino ir tai, kaip vienoje aplinkoje galėjo derėti gilus religingumas, tikėjimas pranašystėmis bei domėjimasis magija ir alchemija. Romane minimos Nostradamo pranašystės, magai, karališkųjų dvarų astrologai ir bandymai iš kitų metalų išgauti auksą.
Pasak Ilonos Skujaitės, tai leidžia pažvelgti į Renesanso epochą kaip į daugiasluoksnį pasaulį, kuriame mokslas, tikėjimas, legendos ir prietarai buvo glaudžiai susiję.
Karūnos spindesys ir nematoma dvaro intrigų pusė
Karališkasis gyvenimas dažnai įsivaizduojamas kaip prabangos, turtų ir galios pasaulis. Tačiau romane atskleidžiama ir kita jo pusė – politinės kovos, apkalbos, užkulisiniai susitarimai bei nuolatinė būtinybė saugoti savo padėtį.
Net karaliai ir karalienės nebuvo visiškai laisvi. Jų kasdienybę stebėjo dvariškiai, sprendimus veikė patarėjai, dvasininkai ir karo vadai, o artimiausioje aplinkoje nuolat mezgėsi mažesnės ar didesnės intrigos.
Nors Ona Jogailaitė buvo įtakingos karalienės Bonos dukra, ji nepaveldėjo motinos politinio ryžto ir strateginio mąstymo. Vis dėlto gyvenimo pabaigoje Ona atrado vidinės stiprybės ir priėmė sprendimus, turėjusius reikšmės visos valstybės ateičiai.
Istorija, iš knygų persikelianti į filmus ir keliones
Ilonos Skujaitės romanų istorijos neapsiriboja knygų puslapiais. „Nemeilė“ skaitytojams pristatyta teatralizuotuose renginiuose, kuriuose Oną Jogailaitę įkūnijo aktorė Emilija Latėnaitė. Tuo metu romanas „Karo nuotaka“ tapo įkvėpimu interneto projektui, istoriniams kelionių maršrutams ir kuriamam dokumentiniam filmui.
Pasak autorės, tokia kūrinių tąsa susiklostė natūraliai, nes istorinių asmenybių pėdsakų iki šiol galima atrasti Lietuvoje ir kitose Europos šalyse. Išlikę daiktai, pilys, laiškai ir istoriniai šaltiniai leidžia ne tik skaityti apie praeitį, bet ir ją patirti.
„Šios karalaitės spinduliuoja šviesą, kuri intriguoja ne tik rašytojus, bet ir kitus menininkus“, – sako Ilona Skujaitė.
Prakalbinti penkis šimtmečius tylėjusias karalaites
Ilona Skujaitė neslepia, kad viena svarbiausių priežasčių, paskatinusių ją rašyti istorinius romanus, buvo noras iš užmaršties iškelti Lietuvos istorines moteris. Autorė kelia klausimą, kodėl skaitome knygas ir žiūrime filmus apie kitų šalių karalienes, nors Lietuvos ir Lenkijos valdovių gyvenimai taip pat kupini dramatiškų įvykių, meilės istorijų, politinių kovų ir įkvepiančių pasirinkimų.
„Man svarbu iš užmaršties ištraukti garsias mūsų istorines moteris ir vyrus. Mano tikslas – prakalbinti portretus, prakalbinti karalaites, kurios tylėjo penkis šimtus metų“, – sako rašytoja.
Pokalbis kviečia pažvelgti į istoriją ne kaip į datų ir valdovų sąrašą, bet kaip į gyvų žmonių pasaulį. Tai pasakojimas apie karūnas ir vienatvę, politines intrigas ir seserystę, nemeilę ir viltį – jausmus, kurie, nepaisant prabėgusių šimtmečių, išlieka artimi ir šiandienos žmogui.
Laidą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
