Vilnius – miestas, kurio istoriją galima pažinti ne tik per architektūrą, gatves ir šimtmečius menančius pastatus, bet ir per čia gyvenusių žmonių meilės istorijas. Laidoje „Rašytojų Vilnius“ vedėja Silvija Stankevičiūtė kalbina gidę, Vilniaus miesto tyrinėtoją ir knygos „Vilnius: meilės stotelės“ autorę Liudą Matonienę. Pokalbyje atsiveria kitoks Vilnius – miestas, kuriame susipina istorinių asmenybių likimai, santykiai, meilė, draugystė ir miesto erdvės, tapusios šių istorijų liudininkėmis. Kalbama apie Vilniaus senamiestį, skirtingų laikotarpių meilės istorijas, moterų vaidmenį istorijoje ir tai, kaip asmeniniai žmonių gyvenimai padeda geriau suprasti pačią Vilniaus istoriją.

Asmeninis santykis su Vilniumi

Pokalbis prasideda nuo pačios Liudos Matonienės santykio su miestu. Trečios kartos vilnietė pasakoja, kad Vilnius jai yra ne tik gyvenamoji vieta, bet ir savotiška gimtinė. Miestas, kurį galima vis iš naujo atrasti, net jeigu jo gatvėmis vaikštai daugybę metų.

„Mano kaimas yra tas Vilnius.“ – sako Liuda Matonienė.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad Vilnius yra ypatingas tuo, jog skirtingais laikotarpiais ir skirtingiems žmonėms jis gali tapti savu. Miesto istorijoje susipina skirtingos tautos, kultūros, kalbos ir tradicijos, todėl Vilnius niekada nėra vienas ir nekintantis pasakojimas.

Miestas, kuris kiekvieną kartą atrodo kitaip

Profesionalios gidės akimis Vilnius nuolat keičiasi. Tam pačiam žmogui tos pačios gatvės ir pastatai gali atrodyti visai kitaip priklausomai nuo metų laiko, paros meto, kompanijos ar net tikslo, dėl kurio einama per miestą.

Liuda pasakoja apie ankstyvą rytą Vilniaus senamiestyje, kai miestas dar tik bunda, o įprastame dienos šurmulyje nepastebimos detalės tampa labai ryškios. Tai ir viena iš pagrindinių jos požiūrio į Vilnių idėjų – miestą galima atrasti iš naujo net vaikštant tais pačiais maršrutais.

„Kiekvieną kartą jis kitoks atrodo priklausomai nuo to, su kuo eini, kur eini, kurio paros metu eini.“

Kaip gimė „Vilnius: meilės stotelės“

Knyga „Vilnius: meilės stotelės“ gimė iš ekskursijos. Vienos iš ekskursijų metu joje dalyvavusi redaktorė Jolita Pervickienė pasiūlė šį pasakojimą paversti knyga. Taip ekskursijų maršrutas ir jame pasakojamos istorijos išaugo į leidinį, kuriame skirtingų epochų žmonių likimai atskleidžiami per meilės temą.

Liudai buvo svarbu neapsiriboti viena meilės samprata. Knygoje atsirado skirtingos istorijos – nuo didžiųjų istorinių asmenybių iki mažiau žinomų miestiečių pasakojimų. Vienose istorijose galima rasti tikrą meilę, kitose – meilės ilgesį, troškimą ar net vieną trumpą gyvenimo akimirką, kuri vėliau įgauna didesnę reikšmę.

Meilės istorijos, kurios atskleidžia tikrus žmones

Pokalbyje daug dėmesio skiriama tam, kaip istorines asmenybes galima pamatyti ne vien per jų nuopelnus ar oficialius portretus. Knygoje Liuda Matonienė stengiasi parodyti žmones gyvus, su jų pasirinkimais, charakteriais, santykiais ir prieštaravimais.

Toks požiūris leidžia kitaip pažvelgti ir į iškilias Lietuvos istorijos asmenybes. Kai nuo pjedestalo nusileidžia idealizuotas portretas, žmogus tampa artimesnis, o jo darbai ir pasiekimai įgauna kitą prasmę.

Moterys istorijoje – ne tik šešėlyje

Atskira pokalbio tema – moterų vaidmuo Vilniaus istorijoje. Liuda pasakoja, kad tyrinėdama knygai skirtas istorijas ji atrado daugybę moterų, kurios, nors istoriniuose pasakojimuose dažnai lieka šešėlyje, buvo išsilavinusios, veiklios ir aktyviai dalyvavo savo laikmečio visuomeniniame gyvenime.

Meilės istorijos suteikia galimybę į šias moteris pažvelgti iš arčiau – ne tik kaip į istorinių vyrų žmonas ar palydoves, bet kaip į savarankiškas asmenybes, turėjusias savo interesų, gebėjimų ir pasirinkimų.

Nuo Radvilų iki Čiurlionio

Laidoje prisimenamos įvairių laikotarpių meilės istorijos. Kalbama apie Aleksandro Jogailaičio ir Elenos santykius, Prancišką Uršulę Radvilienę ir Mykolą Kazimierą Radvilą, Mykolą Kleopą Oginskį ir Mariją Nerią Oginskienę, Sofiją Siesėnhausaitę, Mykolą Konstantiną Čiurlionį bei kitus Vilniuje gyvenusius žmones.

Šios istorijos atskleidžia, kad meilė skirtingais amžiais galėjo reikšti labai skirtingus dalykus. Kartais santykiai prasidėdavo nuo šeimų susitarimų ar politinių interesų, kartais svarbiausia būdavo pagarba ir draugystė, o kitais atvejais jausmai tapdavo įkvėpimu kūrybai.

Kai meilė tampa pagalba miestui

Viena gražiausių laidoje aptariamų istorijų – Josefo ir Kristinos Frankų. Jų santykiai atskleidžia dar vieną meilės pusę – rūpestį kitais ir norą savo gyvenimą panaudoti visuomenės labui. Kristina, atsisakiusi perspektyvios muzikinės karjeros, kartu su vyru įsitraukė į Vilniaus gyvenimą. Jų organizuoti koncertai padėjo rinkti lėšas labdarai, o Josefo Franko veikla prisidėjo prie medicinos ir visuomeninio gyvenimo pokyčių mieste.

„Čia toks labai gražus pavyzdys, kaip meilė gali skleistis gerais darbais.“ – apie šią istoriją sako Liuda Matonienė.

Vilnius kaip meilės miestas

Pokalbyje galiausiai susijungia dvi temos – meilė ir pats Vilnius. Senamiestis, Vilniaus universiteto erdvės, Vilnelės krantai, kalvos, Radvilų rūmai ir kitos miesto vietos tampa ne tik architektūriniais objektais, bet ir istorijų liudininkais.

„Vilnius: meilės stotelės“ kviečia į miestą pažvelgti kitaip – ne tik kaip į istorinių įvykių vietą, bet kaip į erdvę, kurioje žmonės mylėjo, kūrė, kentėjo, rinkosi, klydo ir keitė vieni kitų gyvenimus. Šios istorijos leidžia geriau suprasti ne tik praeities žmones, bet ir patį Vilnių, kuris, kaip pokalbyje pabrėžia Liuda Matonienė, kiekvienam gali tapti vis kitoks ir vis savas.

Laidą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.