„Labas, Vilniau!“ laidos vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina gidą, miesto istorijų pasakotoją ir senųjų profesijų tyrinėtoją Andrių Pavelko. Pokalbis leidžia klausytojui akimirkai nusikelti į laikus, kai Vilniaus gatvėmis judėjo vežikai, žibintininkai kas vakarą uždegdavo šviesas, o sutikti kaminkrėtį reiškė sėkmę.

Anot pašnekovo, žmonėms labiausiai įdomios tos profesijos, kurių šiandien jau nėra:

„Senosios profesijos – tai tos, kurių šiandien nebeturime, kurios išnyko, ir apie jas miestiečiai klausia.“

Kas kūrė miesto kasdienybę prieš šimtmečius?

Andrius pasakoja apie jau išnykusias profesijas ir jų reikšmę Vilniui. Mieste kadaise buvo galima sutikti įvairių amatų meistrus – nuo vandens nešėjų iki vežikų. Pastarieji, anot pašnekovo, mieste sukeldavo tikrą chaosą:

„Vežikai turbūt labiausiai buvo matomi mieste, ypač kai atsirado guminės padangos – aptaškydavo ne tik gyventojus, bet ir jų veidus.“

Šaižūs žibintininkų žingsniai ir žibalo kvapas, kalvio ugnis kiemuose, juokdarių išmintis valdovų rūmuose – visa tai buvo neatskiriama miesto atmosferos dalis.

Profesijos, kurios šiandien būtų sunkiai įsivaizduojamos

Ypač klausytojus intriguoja profesijos, apie kurias jau beveik niekas nėra girdėjęs. Viena jų – sielininkai, plukdinę milžiniškus rastų sielius upe:

„Pasirodo, yra žmonių, kurie pirmą kartą išgirsta žodį sielininkai. O juk tai buvo žmonės, kurie plukdydavo iki 80 metrų ilgio sielius.“

Kita profesija – budelis, kurį sutikti būdavo blogas ženklas. Miestiečiai net eidavo į kitą gatvės pusę, kad tik jo išvengtų.

Kaip gimsta naujos ekskursijų temos?

Nors Andrius – inžinierius ir technologas, miesto istorija jį įtraukė prieš septynerius metus. Nuo to laiko jis sukūrė jau apie 40 ekskursijų temų.

„Supratau, kad žinau daugiau nei kiti, o paskui atsirado noras tuo dalintis. Ir taip natūraliai įsitraukiau į ekskursijų vedimą.“

Vienas naujausių jo projektų – Vilniaus angelų maršrutas, sukurtas kartu su „Neakivaizdiniu Vilniumi“.

„Pradedi matyti angelus vienur, kitur, o tada supranti, kad juos galima sujungti į vieną maršrutą.“

Miesto gatvelės, kurios atskleidžia tikrąją Vilniaus dvasią

Pašnekovas sako, kad norint pajusti senąjį Vilnių, būtina pakliūti ne į populiariausias gatves, o į jų užkaborius – Skapo, Pranciškonų, Savičiaus ar Augustijonų.

„Kuo siauresnė ir mažiau žinoma gatvelė, tuo ji miestiečiams įdomesnė.“

Kurią profesiją pasirinktų pats gidas, jei atsidurtų XV amžiuje?

Netikėtai Andrius prisipažįsta, kad rinktųsi… juokdario profesiją.

„Juokdarys nebuvo kvailelis – jis turėjo būti išsilavinęs, mokėti daug kalbų, groti instrumentais ir netgi patarinėti valdovui.“

Ko jis linki šiandienos vilniečiams?

Pokalbio pabaigoje Andrius kviečia neprarasti miesto pažinimo džiaugsmo:

„Linkiu nepamiršti atradimo džiaugsmo. Drįskite eiti į ekskursijas – žmonės dažnai nustemba: vau, kaip gerai buvo.“

Tai pokalbis apie miestą, jo praeitį ir ateitį, apie nuolat kintančius amatus ir neišsenkantį norą pažinti savo aplinką.