„Labas, Vilniau!“ laidoje Bernardas Daugirda kalbėjosi su Dominyka Šeibok, fleitininke ir tarpdisciplinine menininke, kurios kūryboje susitinka fleita, judesys, teatras, improvizacija ir performanso menas. Pokalbyje Dominyka pasakoja apie savo kelią nuo klasikinės muzikos iki tarpdisciplininio meno, studijas ir kūrybines patirtis užsienyje, gyvenimą Los Andžele bei sugrįžimą į Lietuvą. Menininkė taip pat atskleidžia, kaip keitėsi jos santykis su fleita ir kodėl muzikoje jai ypač svarbi emocija. Pokalbio pabaigoje – kvietimas į spalio 6 d. Muzikos magijos klube vyksiantį koncertą, kuriame skambės klasikinė muzika, papildyta savita Dominykos interpretacija ir atmosferiniais sprendimais.

Fleita, judesys ir penkeri metai praktikos

Vienas iš įdomiausių pokalbio aspektų – Dominykos pasakojimas apie tai, kiek pastangų reikia tam, kad grojimas fleita ir judėjimas scenoje taptų viena visuma. Instrumentas reikalauja susikaupimo ir fizinės kontrolės, o papildomas judesys reiškia dar vieną sudėtingumo lygį.

Dominyka pasakoja, kad šį įgūdį praktikavo maždaug penkerius metus. Iš pradžių ji atskirai išmokdavo muzikinę liniją, mintinai susidėliodavo choreografiją, o tik vėliau pradėjo jungti šiuos elementus ir improvizuoti.

„Grojimas fleita, apskritai muzikavimas instrumentu, yra vienas sudėtingiausių dalykų – juk dirba visa žmogaus smegenų sistema. O čia dar pridėk tai, kad atskirai turi judėti ranka, koja, būti aktyvus ir veidas.“

Jos pasirodymuose svarbus ir žiūrovas. Dominyka pasakoja apie performansus, kuriuose menininkas priartėja prie auditorijos, o pati muzika ir judesys tampa priemone įtraukti žmones į veiksmą. Viename tokių pasirodymų žiūrovai buvo paskatinti atsistoti ir pradėti šokti kartu su atlikėjais.

Muzikoje svarbiausia – ne tik garsas

Kalbėdama apie savo santykį su fleita, Dominyka pabrėžia instrumento charakterį. Jos manymu, kiekvienas instrumentas turi savitą „balsą“, todėl atlikėjui tenka ne tik groti, bet ir prisitaikyti prie instrumento galimybių.

Tačiau vien techniškai gražaus atlikimo jai nepakanka. Dominykos kūryboje itin svarbi emocija, kuri, jos teigimu, turi būti jaučiama per garsą ir kūną.

„Tai man ta emocijos iškrova yra svarbiausia.“

Menininkė pasakoja, kad jos improvizacijos nėra vien laisvas garsų kūrimas. Jose daug teatrališkumo, emocinės išraiškos ir kūno kalbos. Jai svarbu, kad muzika turėtų emocinį krūvį ir perduotų ne tik melodiją, bet ir konkrečią būseną.

Kelias nuo Lietuvos iki Šveicarijos ir Lenkijos

Dominykos profesinis kelias prasidėjo Lietuvoje. Ji mokėsi fleitos ir fortepijono, tačiau būtent fleita tapo instrumentu, su kuriuo norėjo tęsti savo muzikinį kelią. Vėliau studijos ir noras tobulėti ją nuvedė į užsienį.

Šveicarijoje ji susitiko su profesoriumi Kristianu Stollerių, kurio kvietimas tapo svarbiu jos kelio posūkiu. Ten praleisti metai suteikė galimybę ne tik gilinti klasikinės muzikos žinias, bet ir pradėti ieškoti kitokio santykio su instrumentu.

Dominyka pasakoja, kad būtent tuo metu jos gyvenime atsirado daugiau eksperimentų – judesio, netradicinio grojimo būdų, įvairių sceninių sprendimų. Ji pradėjo suvokti, kad vien klasikinės muzikos jai nepakanka.

„Man jau kažkur širdyje knietėjo mintis, kad tos klasikinės muzikos gal ir neužtenka.“

Vėliau jos kelias tęsėsi Lenkijoje, kur ji dirbo solo fleitiste filharmonijoje. Vis dėlto ši patirtis dar kartą paskatino permąstyti savo profesinį kelią. Dominyka nusprendė, kad jai reikia daugiau meno, daugiau išraiškos ir galimybių eksperimentuoti.

Los Andželas – naujas gyvenimo ir kūrybos etapas

Dar vienas reikšmingas Dominykos gyvenimo etapas – Los Andželas. Į JAV ji išvyko asmeninių aplinkybių paskatinta, tačiau netrukus miestas tapo nauja jos gyvenimo ir profesinės veiklos erdve. Los Andžele ji praleido trejus metus, dirbo įvairius darbus, mokė vaikus ir aktyviai ieškojo savo vietos kūrybinėje aplinkoje.

Ji pasakoja, kad įsitvirtinti nebuvo paprasta. Konkurencija buvo didelė, todėl teko išmokti ne tik atlikti savo darbą, bet ir drąsiai save pristatyti.

„Ten turi įrodyti save, parduoti savo darbą, vis tiek turi gražiai save pristatyti, o ne taip, kaip mes, šiek tiek tokie kuklutėliai: priimkit mūsų darbą.“

Los Andžele Dominyka taip pat dirbo su vaikais menų mokykloje, kur kartu su šokio ir aktorystės specialistais kūrė įvairias veiklas. Ji prisimena aplinką, kurioje mokytojams buvo suteikta daug kūrybinės laisvės – jie patys galėjo kurti choreografijas, dainas, muzikinius užsiėmimus ir eksperimentuoti.

Gyvenimas tarp skirtingų kultūrų

Pokalbyje Dominyka dalijasi ir kultūriniais skirtumais, kuriuos pastebėjo gyvendama JAV. Jai teko prisitaikyti prie aplinkos, kurioje žmonės daug atviriau mezga kontaktus, drąsiau pristato save ir savo veiklą.

Pasak jos, gyvenimas Los Andžele tapo savotiška pamoka apie atvirumą ir gebėjimą būti savimi.

„Man buvo didžiulis iššūkis išmokti šiek tiek daugiau atvirumo ir tiesiog būti savimi.“

Sugrįžusi į Lietuvą Dominyka kitaip pažvelgė ir į savo šalį. Gyvenimas užsienyje leido iš naujo įvertinti tai, ką turime Lietuvoje – nuo kultūros sistemos iki kasdienio gyvenimo tempo ir vertybių.

Ji pripažįsta, kad Los Andželas jai buvo sudėtingas miestas, pareikalavęs daug energijos ir sukėlęs nemažai streso. Sugrįžusi į Lietuvą ji sako pagaliau galėjusi atsikvėpti ir atsigauti.

Naujas etapas Lietuvoje – muzika, grįžę menininkai ir koncertas

Šiandien Dominyka vėl kuria Lietuvoje ir planuoja naujus projektus. Laidos pabaigoje ji pakvietė į spalio 6 d. „Muzikos magijos klube“ vyksiantį koncertą, kuriame kartu su kolege Emilia Rožyte pristatys specialią programą.

Anot Dominykos, programoje skambės klasikinė muzika, tačiau ji bus pateikta kiek kitokia atmosfera – su garsiniais sprendimais, kurie leis klausytojui patirti muziką ne vien tradiciniu būdu.

„Man asmeniškai emocija yra labai svarbi. Tai ir visą programą sudėliojau iš klasikinių kūrinių, bet su tokia atmosfera, su įdomesniu skambesiu.“

Koncertas vyks „Muzikos magijos klube“ – vietoje, kurią pati Dominyka pokalbyje išskiria kaip erdvę, kurioje vyksta ne tik klasikinės muzikos, bet ir džiazo, performanso bei kitokie muzikiniai renginiai. Ji taip pat kalba apie poreikį Lietuvoje turėti daugiau erdvių sugrįžtantiems menininkams, norintiems čia kurti savo auditoriją.