„Labas, Vilniau!“ laidoje Timūras Augucevičius kalbina Mildą Varnauskaitę – profesionalią istorijų pasakotoją ir istorijų pasakojimo meno (storytellingo) mokytoją. Pokalbio centre – istorijų pasakojimas, jo reikšmė žmogaus bendravimui, viešam kalbėjimui ir gebėjimui papasakoti savo asmeninę istoriją. Milda pasakoja, kaip istorijų pasakojimas tapo jos profesija, kokį kelią teko nueiti nuo filosofijos studijų iki storytellingo ir kodėl gebėjimas atsiverti bei dalintis savo istorijomis ne visada yra toks paprastas. Pokalbyje taip pat kalbama apie Lietuvoje gyvuojančią istorijų pasakojimo tradiciją, folklorą, pasakas ir tai, kaip senos istorijos gali būti aktualios šiuolaikiniam žmogui.

Kada istorijų pasakojimas tampa profesija?

Milda pasakoja, kad jos darbas turi dvi pagrindines kryptis. Viena jų – pačiai kurti ir pasakoti istorijas. Ji pasirodo renginiuose ir festivaliuose, o jos pasirodymas gali tapti vienu iš renginio programos elementų, kaip ir muzikanto ar dainininko pasirodymas.

Kita jos darbo pusė – padėti kitiems žmonėms geriau pasakoti savo istorijas. Pasak Mildos, istorijas pasakojame visi, tačiau jas galima papasakoti „geriau, stipriau, garsiau“. Šis gebėjimas ypač svarbus žmonėms, kurie dirba su auditorijomis, pristato idėjas ar vadovauja organizacijoms.

Kodėl lyderiui svarbu mokėti pasakoti istorijas?

Pokalbyje istorijų pasakojimas siejamas ir su lyderyste. Milda pabrėžia, kad lyderis turi gebėti papasakoti istoriją ir į ją įtraukti organizacijos žmones, kad jie suprastų, kokią vietą bendrame pasakojime užima jų pačių darbas.

Istorija šiuo atveju tampa ne vien gražiu pasakojimu. Ji gali padėti žmonėms suprasti bendrą kontekstą, savo vaidmenį ir tai, kur link juda visa organizacija.

Netikėtas kelias nuo filosofijos iki storytellingo

Mildos profesinis kelias nebuvo iš anksto suplanuotas. Ji Vilniuje baigė filosofijos bakalauro studijas, vėliau trejus metus dirbo mokslo administratore, o pradėjusi literatūros studijas magistrantūroje ėmė vis labiau abejoti tuo, kaip įsivaizdavo savo ateitį.

„Man tiesiog kilo toks nerimas, nes supratau, kad savo gyvenimą įsivaizdavau visai kitaip.“ – apie tuometinę būseną pasakoja Milda.

Svarbus lūžis įvyko studijų metais, kai išvykusi į mainų programą Estijoje ji bibliotekoje perskaitė straipsnį apie profesionalią istorijų pasakotoją. Straipsnyje pamatytas vaizdas ir pati istorijų pasakojimo idėja Mildai padarė tokį įspūdį, kad ji pradėjo ieškoti, kur galėtų mokytis oral storytelling – istorijų pasakojimo žodžiu.

Sprendimas pakeisti gyvenimą

Paieškos Mildą nuvedė į užsienį. Ji išvyko į Angliją, pradėjo ieškoti galimybių mokytis ir dirbti su istorijų pasakojimu, vėliau tęsė mokslus Nyderlanduose. Tam teko atsisakyti ankstesnio gyvenimo stabilumo – darbo, statuso ir įprastos rutinos.

„Aš tiesiog mečiau viską, ką čia turėjau – mašiną, puikų darbą ir tą statusą, nes dirbau Vilniaus universitete.“ – apie sprendimą pasakoja Milda.

Ji neslepia, kad kelias nebuvo lengvas. Pirmasis etapas atrodė tarsi natūralus plaukimas pasroviui, tačiau vėliau atsirado ir sudėtingų metų. Vis dėlto ši patirtis leido geriau suprasti ne tik pačią istorijų pasakojimo profesiją, bet ir žmones, su kuriais Milda šiandien dirba.

Kodėl taip sunku pasakoti savo istoriją?

Viena svarbiausių pokalbio temų – žmogaus gebėjimas viešai kalbėti apie savo patirtį. Milda pastebi, kad pasakoti asmeninę istoriją viešai gali būti daug sunkiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Jos patirtis užsienyje leido suprasti, kad sunkumas atsiverti ne visada yra vien individuali žmogaus problema. Tam įtakos turi ir kultūra, aplinka bei tai, kaip esame įpratę bendrauti.

„Istorijų pasakojimas reikalauja iš tavęs atsiverti.“ – sako Milda, kalbėdama apie santykį tarp pasakotojo ir auditorijos.

Pasak jos, istorijų pasakojime žmogus yra labai arti auditorijos. Čia neužtenka vien techniškai atlikti savo vaidmenį – reikia užmegzti ryšį, būti atviram ir leisti klausytojui priartėti prie pasakojamos istorijos.

Ar Lietuvoje mokame pasakoti istorijas?

Pokalbyje paliečiama ir platesnė Lietuvos kultūros tema. Milda pastebi, kad Lietuvoje žmonės mažiau pasakoja istorijų ir mažiau kalbasi. Jos teigimu, tai susiję ir su kultūriniais barjerais, dėl kurių žmogui gali būti sunkiau atsiverti, būti pažeidžiamam ir viešai dalintis savo patirtimi.

Timūras Augucevičius pokalbyje prisimena savo patirtį Airijoje, kur, jo pastebėjimu, žmonės daug kalba, pasakoja ir kur istorijų pasakojimas yra gyva bendravimo dalis.

Milda taip pat išskiria Airiją kaip šalį, kurioje egzistuoja gyva istorijų pasakojimo tradicija. Viena jos svajonių – panašią tradiciją įgyvendinti ir Vilniuje, istorijas pasakojant net tokiose vietose kaip barai.

Nuo asmeninių istorijų iki pasaulio folkloro

Istorijų pasakojimas neapsiriboja vien asmeninėmis patirtimis. Milda domisi skirtingų šalių folkloru, legendomis ir pasakomis. Keliaudama ji stengiasi rasti konkrečios šalies legendų ir pasakų knygą, o vėliau kai kurias istorijas įtraukia į savo repertuarą.

Pasak jos, folkloras gali būti labai įdomus šiuolaikinei auditorijai, jeigu jis pasakojamas įdomiai, kūrybiškai ir aktualiai. Tokiu būdu senos istorijos gali būti interpretuojamos naujai ir pasiekti šiandienos klausytoją.

Pokalbio pabaigoje lieka mintis, kad istorijos yra neatsiejama žmogaus bendravimo dalis. Mes jas pasakojame nuo seno, tačiau gebėjimas klausytis, atsiverti ir prasmingai papasakoti savo patirtį šiandien tampa ne mažiau svarbus.