„Labas, Vilniau!“ laidoje režisierius, dramaturgas, aktorius ir pedagogas Aleksandras Špilevojus atsiskleidžia kaip ne tik kūrėjas, bet ir mąstytojas, ieškantis tikrumo santykyje su pasauliu. Vedėjos Kristinos Kanišauskaitės-Šaltmerės jautriai ir profesionaliai vedamas pokalbis tampa ne tik kūrybinės biografijos apžvalga, bet ir platesnė refleksija apie mūsų laiką, vertybes bei kultūros vietą šiandienos Lietuvoje.

Ankstyvieji autoritetai ir kūrybos ištakos

Aleksandro pasakojime stipriai atsiskleidžia jo vaikystės šaknys ir žmonės, kurie tarsi pamatai formavo jo kūrybiškumą bei mąstymą. Viena ryškiausių figūrų – močiutė, su kuria praleisti metai paliko ne tik emocinį, bet ir kūrybinį įspaudą.

Jo prisiminimai ypatingai šilti:

“Tai buvo žmogus, kuris besąlygiškai mane mylėjo… ji skatino mano fantaziją ir kūrybiškumą, o aš visada žinojau, kad dėl manęs ji padarys viską.”

Būtent su ja mažasis Aleksandras kurdavo spontaniškas istorijas apie pravažiuojančius automobilius, jų vairuotojus ir galimus nuotykius. Tokie žaidimai tapo pirmosiomis dramaturginėmis repeticijomis, dar nežinant, kad jos vėliau virs profesine kelione.

Kitas svarbus etapas – mokytojas Viktoras Januškevičius Panevėžio konservatorijoje. Jis ne tik mokė muzikos istorijos, bet ir atvėrė duris į filosofiją, estetiką, literatūrą.

Aleksandras sako:

“Tai buvo žmogus, į kurį norėjau būti panašus… ekstravagantiškas, išmintingas ir nepaprastai apsiskaitęs.”

Tokios asmenybės ne tik įkvėpė kūrybą, bet ir formavo pasaulėžiūrą, kurios pėdsakus galima atsekti jo spektakliuose, dramaturgijoje, temų paieškose.

Dramaturgijos kelias: nuo vertimų iki savos kalbos

Į dramaturgiją Špilevojus atėjo ne iš karto. Pradžia buvo labai organiška – nuo pjesių vertimų. Vertimas čia tampa savotiška laboratorija, kurioje kūrėjas išardydavo tekstą iki smulkiausių detalių.

Jis atviras:

“Kai verčiau pjeses, mąsčiau apie kiekvieną žodį… tai padarė milžinišką įtaką mano rašymo stiliui.”

Ypač stipriai jį paveikė Ivano Vyrypajevo ir Martino McDonagh kūryba. Nors jų stiliai kardinaliai skirtingi, abu dramaturgai formavo Aleksandro estetinius pojūčius, ritmą, žvilgsnį į tekstą. Vis dėlto laikui bėgant jis suprato, kad pernelyg artimas buvimas prie kitų autorių balso gali trukdyti atrasti savą. Todėl atsirado sąmoningas atsitraukimas – mažiau jų skaityti, versti, o daugiau klausti savęs: koks yra mano tekstas, mano žodis, mano pasaulio pojūtis?

Dramaturgija Aleksandrui nėra atskiras etapas. Ji glaudžiai susipina su režisūra, o kartais net tampa atspirties tašku visam spektakliui. Jis rašo tam, kad galėtų režisuoti, ir režisuoja taip, kad išryškintų tai, ką pats parašė. Tai – nuolatinis apsikeitimas energija.

Nuo scenos – į režisūrą

Nors publika pirmiausia pažino jį kaip aktorių, šiandien Aleksandras pripažįsta, kad scenoje savęs mato vis mažiau. Kaita įvyko natūraliai, tačiau ryškiai:

“Pastebėjau, kad su visais dirbau, o su savo vaidmeniu – ne. Supratau, kad nenorėčiau kartoti tokios patirties.”

Režisūra tapo erdve, kurioje jis jaučiasi laisviausias. Čia galima matyti visumą, kurti santykį tarp aktorių, muzikos, scenografijos, ritmo, o ne vien tik savą vaidmenį. Nors kartais tenka grįžti į sceną, dažniausiai dėl netikėtų aplinkybių, tai jau nebe kūrybinė būtinybė, o išimtis.

Šiuo metu jam svarbiausia yra tęstinis kūrybinis procesas, leidžiantis spektaklius gimti lėtai, apgalvotai, organiškai – taip, kaip to reikalauja jo meninė prigimtis.

Teatras šiandien: misija, pokytis ir aktoriaus profesija

Pokalbyje Aleksandras išskleidžia savo santykį su teatru šiuolaikiniame pasaulyje. Jis tiki, kad teatras visada turėjo ir turės įvairių funkcijų: nuo pramoginės iki socialinės, nuo metafizinės iki politinės. Tačiau šiandien, jo manymu, ypač svarbi tampa demokratinė teatro prigimtis.

Jis primena, kad antikinėje Graikijoje teatras gimė kartu su demokratija.

Kūrėjas sako:

“Dramaturgai buvo mecenuojami tam, kad kritikuotų valdžią… buvo suvokta, kad valdžia privalo keistis.”

Tai reiškia, kad teatras visuomet turėjo teisę kalbėti apie tai, kas nepatogu, ir būti sąžinės balsu. Ši misija aktuali ir šiandien, kai vis dažniau diskutuojame apie tiesą, žmogų, bendruomenę, valstybės vertybes.

Aleksandras taip pat kalba apie aktoriaus profesijos pokytį: fiziniai teatro elementai, kūrybinio proceso demokratizacija, kolektyvinė atsakomybė. Aktorius nebe tik vykdo, jis kuria kartu. Tai ne tik išlaisvina, bet ir reikalauja daug didesnės atsakomybės bei sąmoningumo.

Kultūros protestai ir pilietinė atsakomybė

Ši laida neapsieina be aktualijų, kurios pastaraisiais mėnesiais suvienijo kultūros bendruomenę visoje Lietuvoje. Aleksandras aktyviai prisideda prie kultūros protestų, kultūros asamblėjų ir įvairių pilietinių iniciatyvų. Jis pabrėžia, kad kūrėjai nėra atsiskyręs, pasyvus sluoksnis – jie yra piliečiai, turintys teisę ir pareigą reaguoti.

Jo žodžiai šiuo klausimu labai aiškūs:

“Nėra pasirinkimo – arba dirbti, arba protestuoti. Darome abu, aukodami savo miegą, laiką, kartais ir asmenines lėšas.”

Jis mato, kad protestų judėjimas subūrė labai skirtingus žmones: kūrėjus, nevyriausybines organizacijas, studentus, regionų bendruomenes. Tai tapo šansu susitikti, susipažinti, suvienyti balsus dėl bendro tikslo – skaidresnės, teisingesnės, sąžiningesnės kultūros politikos.

Darbas su studentais ir nauja teatro karta

Aleksandras vadovauja aktorių kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat dirba su magistrantais. Jis pastebi, kad ši karta stebina ne tik kūrybingumu, bet ir pilietiškumu.

Ši patirtis atskleidžia, kad jauni kūrėjai nori ne tik vaidinti ar kurti spektaklius, bet ir suprasti, kaip jų kūryba veikia visuomenę, kokią įtaką daro, kuo jie gali būti naudingi pasauliui, kuriame gyvena. Tai – naujas teatro žmogaus tipas: jautrus, sąmoningas, reflektuojantis, norintis dalyvauti.

Palinkėjimas klausytojams: pradėti nuo savo kiemo

Laidos pabaigoje Aleksandras dalijasi mintimi, kuri virto savotiška šių dienų metafora. Jis pasakoja apie kaimynystėje surengtą bendrą kiemo tvarkymo akciją ir palygina ją su valstybės gyvenimu:

“Labai pasistengti sąžiningai atsimerkti, pasižiūrėti, kur yra netvarka – savo namuose, kieme, aplinkoje. Ne paslėpti po kilimu, o aptvarkyti.”

Tai ne tik gražus palyginimas, bet ir kvietimas – pradėti nuo savęs, nuo savo aplinkos, nuo artimiausių sprendimų. Tik taip, pasak jo, galima pasitikti laiką – ir šventinį, ir kasdienį – su daugiau šviesos, atsakomybės ir vilties.