Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė į pokalbį pakvietė klasikinės muzikos solistą Ilja Aksionovą – dainininką, kurio kasdienybė šiandien vyksta ne vienoje šalyje, o muzika tapo pagrindine ašimi, jungiančia skirtingas patirtis, žmones ir kultūras. Tai pokalbis apie profesinį kelią, vidines būsenas, pasirinkimus ir gebėjimą priimti gyvenimą tokį, koks jis ateina.

Muzika, prasidėjusi labai anksti

Iljos Aksionovo muzikinė kelionė prasidėjo dar vaikystėje. Dainavimas jam niekada nebuvo atsitiktinis pomėgis ar laikinas susižavėjimas – veikiau natūrali būsena, lydinti nuo pat pirmųjų metų.

„Aš dainuoju nuo keturių metų, man niekada neteko rinktis šio kelio ir jis man jaučiasi natūralus,“ – sako jis.

Svarbų postūmį davė darželio muzikos mokytoja, kuri pirmoji atpažino vaiko balsą ir paskatino šeimą leisti jį į muzikos mokyklą. Vėliau mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo Lietuvoje ir užsienyje. Įdomu tai, kad nors muzika visada buvo pagrindinis pasirinkimas, Ilja prisimena ir kitus interesus – ypač gamtos mokslus, kurie kurį laiką atrodė galintys tapti alternatyva.

Ankstyvas savarankiškumas ir šeimos vaidmuo

Būdamas vos trylikos metų Ilja persikėlė gyventi į Vilnių. Tai buvo ankstyvas savarankiškumo etapas, tačiau šeimos palaikymas išliko labai svarbus.

„Mano mama atvažiavo kartu su mumis, kad mes nebūtume visiškai vieni. Aš tikrai būčiau pasimetęs,“ – atvirauja dainininkas.

Šeima niekada nesureikšmino talento ar galimos ateities šlovės – namuose gyvenimas vyko įprastai. Tačiau būtent toks stabilumas, pasak Iljos, leido saugiai augti ir koncentruotis į muziką.

Gyvenimas už Lietuvos ribų

Šiandien Ilja gyvena Anglijoje, dainuoja Vokietijoje, o koncertai nuolat veda į skirtingas Europos šalis. Jis atvirai kalba apie tai, kad emigranto jausmo savyje nejaučia.

„Aš jaučiuosi europietis, net pasaulio žmogus. Nuvažiavęs neturiu jausmo, kad esu emigrantas,“ – sako jis.

Pasak Iljos, klasikinė muzika iš prigimties yra tarptautinė – ji reikalauja skirtingų kalbų, skirtingų kultūrų pažinimo ir darbo su įvairiais dirigentais bei pedagogais. Lietuvos rinka, jo nuomone, yra per maža, kad klasikinis dainininkas galėtų augti neišvažiuodamas.

Vienatvė, kolegos ir vidinė pusiausvyra

Keliaujančio atlikėjo gyvenimas dažnai reiškia buvimą vienam – naujos šalys, naujos salės, nauji žmonės. Ilja neslepia, kad tai kartais būna emociškai sudėtinga.

„Tikrai būna momentų, kai arba balsas, arba savijauta išduoda ir būna ašarų,“ – prisipažįsta jis.

Vis dėlto didelę reikšmę turi kolegų bendruomenė. Klasikinės muzikos pasaulyje, pasak jo, žmonės supranta vieni kitus, nes visi gyvena panašiame įtampos ir atsakomybės lauke.

Jaudulys, scena ir psichologija

Viena iš svarbių pokalbio temų – scenos jaudulys. Ilja pabrėžia, kad jaudintis prieš pasirodymą yra normalu ir net naudinga.

„Jaudulys yra labai geras dalykas. Jis paruošia tave tam, kas ateina,“ – sako jis, prisimindamas darbą su psichologais.

Svarbiausia, jo manymu, ne slopinti jaudulį, o išmokti jį priimti kaip natūralią pasiruošimo dalį.

Mokytojai, palikę pėdsaką

Ilja su pagarba mini savo mokytojus, ypač Vitą Pimpienę ir maestro Virgilijų Noreiką. Pastarojo pamokos išliko atmintyje ne tik muzikine, bet ir vizualine prasme.

„Dainininkai scenoje yra ne tik dėl dainavimo, bet ir dėl vaizdo,“ – prisimena jis.

Gebėjimas komunikuoti su publika, pasak Iljos, yra ne mažiau svarbus nei pats vokalas.

Požiūris į ateitį

Kalbėdamas apie ateitį, Ilja nepriskiria savęs griežtų planų žmonėms.

„Aš plaukiu pasroviui ir priimu tai, kas ateina,“ – atvirai sako jis.

Jį motyvuoja kolegų pavyzdžiai, sveikas pavydas ir noras augti. Rizika, pasak dainininko, yra neišvengiama kūrybinio kelio dalis.

Tai ilgas, atviras ir žmogiškas pokalbis apie muziką, discipliną, jaudulį, namus ir kelią, kuris ne visada suplanuotas, bet veda ten, kur reikia.