Kaip susiję menas ir mokslas, ir kokią vietą šiame santykyje užima meniniai tyrimai? Laidoje „Vilniaus kodas“ vedėjas Ričardas Sartatavičius kalbina Vytautą Michelkevičių – Vilniaus dailės akademijos profesorių, kuratorių, tyrėją ir menininką, besidomintį medijų menu bei šiuolaikinio meno praktikomis. Pokalbyje aptariamos meno ir mokslo sąsajos, meninio tyrimo metodai ir galimybės kūrybą pasitelkti kaip pasaulio pažinimo būdą. Taip pat pristatoma kartu su filosofu Aldžiu Gedučiu parengta knyga „Gegutės giesmės“, nagrinėjanti meninio tyrimo žinojimus, praktikas ir poveikius.

Nuo fotografijos iki medijų meno

Vytauto Michelkevičiaus profesinis kelias prasidėjo nuo fotografijos. Studijuodamas Vilniaus universitete jis kartu su kolegomis įkūrė studentų atstovybės fotoklubą, organizavo parodas ir gilinosi į fotografijos galimybes. Vėliau jo interesai išsiplėtė – fotografiją papildė medijų menas, medijų kultūra, žemėlapių kūrimas ir įvairios eksperimentinės meno formos.

Pašnekovui svarbu ne tik pati medija, bet ir tai, kaip ja galima pasakoti istorijas, perteikti žinias bei kurti ryšius tarp skirtingų sričių. Žemėlapiai jo kūryboje tampa ne vien geografine priemone, bet ir būdu jungti vaizdus, tekstus bei idėjas. Jie leidžia ieškoti naujų pasakojimo formų ir tyrinėti, kaip informaciją perteikia menininkai bei mokslininkai.

„Gegutės giesmės“ – apie meninio tyrimo galimybes

Vienas svarbiausių pokalbio akcentų – Vytauto Michelkevičiaus kartu su filosofu Aldžiu Gedučiu parengta knyga „Gegutės giesmės“, skirta meninio tyrimo žinojimams, praktikoms ir poveikiams. Joje autoriai nagrinėja, kuo skiriasi menininko ir mokslininko tapatybės ir kaip šios dvi veiklos gali viena kitą papildyti.

Knygos idėja perteikiama pasitelkiant paukščių pasaulį. Menininkas tyrėjas palyginamas su gegute, kuri kiaušinius deda į kitų paukščių lizdus. Šis vaizdinys padeda atskleisti kūrybinio tyrimo savitumą – gebėjimą įžengti į nusistovėjusias sistemas ir sukurti naujų reiškinių.

Kaip pokalbyje teigia Vytautas Michelkevičius, „meninis tyrimas yra lygiai taip pat galimas kaip ir mokslinis tyrimas. Tik tai kitokiais, meniniais būdais.“

Knyga skirta ne tik akademinei bendruomenei. Ji gali būti aktuali menininkams, mokslininkams, studentams, doktorantams ir visiems, kuriems įdomu, kaip šiandien kuriamos žinios ir kokias galimybes atveria skirtingų disciplinų bendradarbiavimas.

Kūrybiniai eksperimentai ir išėjimas iš komforto zonos

Pokalbyje aptariama ir kuratorinė veikla, parodos bei simpoziumai, kuriuose susitinka menininkai, mokslininkai ir įvairiomis temomis besidomintys žmonės. Vytautui Michelkevičiui svarbu sukurti aplinką, kurioje dalyviai ne tik pristatytų savo idėjas, bet ir turėtų laiko jas aptarti, diskutuoti bei užmegzti naujus ryšius.

Vienas iš jo pasakojamų eksperimentų – simpoziumas, kuriame pranešimams buvo skiriamos vos penkios minutės, o neformaliam bendravimui – dvi valandos. Taip buvo siekiama pakeisti įprastą konferencijų ritmą ir suteikti daugiau erdvės pokalbiams, kurie dažnai nutrūksta vos prasidėję.

Kūrybinės situacijos kartais perkeliamos ir į netradicines erdves. Pašnekovas pasakoja apie festivalį „Umedėlė“, vykusį kūrybiniame komplekse „Sodas 2123“, kur diskusijos apie kultūrą ir meną vyko ir pirtyje. Tokia patirtis parodo, kad kūrybinis procesas neprivalo apsiriboti auditorijomis ar konferencijų salėmis – kartais aplinkos pakeitimas padeda užmegzti kitokį ryšį ir pažvelgti į nagrinėjamas temas naujai.

Menas, gamta ir kūryba už didmiesčio ribų

Vytautas Michelkevičius pasakoja apie darbą Vilniaus dailės akademijoje, dėstymą ir iniciatyvas, skatinančias jaunuosius menininkus išbandyti skirtingus kūrybos būdus. Jo organizuojamuose kursuose svarbios dirbtuvės, seminarai, simpoziumai ir praktinės užduotys, leidžiančios studentams išeiti iš įprastos studijos aplinkos.

Kartu su kolegomis iš Helsinkio ir Stokholmo menų universitetų jis dalyvauja iniciatyvose, kuriose tyrinėjamos menininkų kūrybos galimybės mažuose miesteliuose ir kaimiškose vietovėse. Tokios patirtys skatina permąstyti įsitikinimą, kad norint kurti ir plėtoti idėjas būtina gyventi didmiestyje.

Gamta ir vietos aplinka gali tapti ne tik įkvėpimo šaltiniu, bet ir tyrimo objektu. Pokalbyje paliečiamos sąsajos tarp miško, tradicinių kultūrų, somatinių praktikų ir meno. Šios temos atveria platesnį požiūrį į kūrybą, kurioje svarbus ne tik galutinis rezultatas, bet ir patirtis, aplinka bei pats pažinimo procesas.

Kodėl teorija ir praktika neatsiejamos?

Vienas svarbiausių Vytauto Michelkevičiaus požiūrio aspektų – abejonė griežta riba tarp teorijos ir praktikos. Jo teigimu, menininko ir mokslininko veiklos nebūtinai turi būti atskirtos, nes mąstymas, rašymas ir kūryba gali būti skirtingos tyrimo formos.

Pašnekovas šią mintį nusako paprastai: „Mąstymas yra praktika. Ir rašymas yra praktika.“

Toks požiūris kviečia kitaip pažvelgti į kūrybinį procesą. Menas gali būti ne tik galutinio kūrinio sukūrimas, bet ir klausimų kėlimas, idėjų tikrinimas, aplinkos tyrinėjimas bei naujų žinojimo formų paieška. Mokslas ir menas, nors pasitelkia skirtingus metodus, gali susitikti bendrame siekyje geriau suprasti pasaulį.

Laidoje „Vilniaus kodas“ – pokalbis apie meninius tyrimus, medijų meną, kūrybinius eksperimentus ir galimybę pažinti pasaulį per skirtingų sričių sąveiką. Vytauto Michelkevičiaus patirtys atskleidžia, kad naujos idėjos dažnai gimsta tada, kai išdrįstame peržengti įprastas ribas ir pažvelgti į kūrybą kaip į nuolatinį tyrimo procesą.