Vilniaus istorija gali būti pasakojama ne tik per valdovų vardus, kronikas ar išlikusius pastatus. Apie viduramžių Vilnių ir ankstyvuosius Vilniaus gyventojus daug gali atskleisti archeologiniai tyrimai, kapai, kaulai, dantys ir juose išlikę cheminiai pėdsakai. Laidoje „Vilniaus kodas“ Ričardas Sartatavičius kartu su Lietuvos istorijos instituto vyresniąja mokslo darbuotoja dr. Giedre Motuzaite-Matuzevičiūte Keen ir Lietuvos istorijos instituto mokslininku dr. Ryčiu Jonaičiu kalbasi apie Bokšto gatvės kapinyną, bioarcheologiją, Vilniaus gyventojų kilmę ir tai, ką šie tyrimai gali papasakoti apie viduramžių vilniečių gyvenimą bei mitybą. Bokšto gatvėje aptiktas XIII-XIV amžiaus kapinynas tapo svarbiu šaltiniu siekiant geriau suprasti, kas buvo šie žmonės, iš kur jie atkeliavo ir kaip formavosi ankstyvasis Vilnius.

Archeologiniai tyrimai Bokšto gatvėje vyko 2006-2014 metais. Jų metu aptiktas iki tol nežinomas nedegintinis kapinynas, kuriame ištirti 533 kapai. Šie radiniai tapo pagrindu platesniems archeologiniams, antropologiniams ir bioarcheologiniams tyrimams.

Kas buvo ankstyvieji Vilniaus gyventojai?

Vienas svarbiausių tyrėjams kilusių klausimų – kas buvo šiuose kapuose palaidoti žmonės. Kartu su palaidojimais rasta įvairių įkapių – karoliukų, kryželių, galvos apdangalų detalių ir kitų daiktų. Tai paskatino kelti klausimą, ar kapinyno žmonės buvo vietiniai gyventojai, ar į Vilnių atkeliavo iš kitų regionų.

Bioarcheologiniai tyrimai leido pažvelgti į šį klausimą iš kitos perspektyvos. Tyrinėdami dantis ir kaulus mokslininkai gali rekonstruoti tam tikrus žmogaus gyvenimo etapus – jo vaikystės mitybą, geografinę kilmę ir vėlesnio gyvenimo pokyčius. Stroncio ir kiti izotopiniai tyrimai padeda palyginti žmogaus organizme išlikusius cheminius pėdsakus su konkrečios teritorijos aplinka.

Mityba išlikusi dantyse ir kauluose

Tyrimai atskleidžia ne tik tai, iš kur žmonės galėjo būti kilę, bet ir kuo jie maitinosi. Pasak dr. Giedrės Motuzaitės-Matuzevičiūtės Keen, didelę ankstyvųjų Vilniaus gyventojų mitybos dalį sudarė grūdinės kultūros.

„Grūdai, grūdai, grūdai, rūgiai, miežiai“, – apie tuometinės mitybos pagrindą pasakoja mokslininkė. Tyrimai rodo, kad mėsa ir žuvis sudarė mažesnę mitybos dalį, o vienas iš svarbių kasdienio maisto elementų buvo duona.

Įdomių duomenų suteikia ir sorų pėdsakai. Vieno tyrinėto žmogaus izotopiniai duomenys leido manyti, kad vaikystėje jis maitinosi soromis – augalu, kuris tuo metu buvo labiau būdingas pietesniems regionams. Tokie duomenys kartu su kitais izotopiniais tyrimais tapo vienu iš argumentų sprendžiant žmogaus kilmės klausimą.

Migracija į Vilnių prasidėjo gerokai anksčiau

Tyrėjų išvados rodo, kad ankstyvasis Vilnius nebuvo uždaras miestas. Tyrimuose aptikta žmonių, kurie į Vilnių atkeliavo iš kitų regionų. Rytis Jonaitis pokalbyje pabrėžia, kad archeologiniai radiniai jau anksčiau leido kelti prielaidą apie nevietinę dalies kapinyno gyventojų kilmę, o bioarcheologiniai tyrimai padėjo šią prielaidą pagrįsti.

„Toli gražu, mes nesėdėjom užsidarę, buvom labai imlūs visokiom naujovėm“, – apie ankstyvojo Vilniaus atvirumą pasakoja mokslininkas.

Tyrimo duomenys taip pat atskleidė įdomų lyčių skirtumą – dalis tyrinėtų vyrų buvo kilę iš kitų regionų, o kai kurios moterys buvo vietinės. Tai leidžia kalbėti ne tik apie migraciją, bet ir apie žmonių integraciją į Vilniaus bendruomenę.

Bioarcheologija leidžia pažvelgti į žmogaus gyvenimo istoriją

Laidoje daug dėmesio skiriama ir pačiam bioarcheologijos metodui. Ši tyrimų kryptis leidžia papildyti archeologų surinktą informaciją ir iš žmogaus palaikų išgauti duomenų apie jo gyvenimo aplinkybes.

Kaip aiškina dr. Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen, skirtingi žmogaus audiniai gali atspindėti skirtingus gyvenimo laikotarpius. Dantų emalis gali suteikti informacijos apie geografinę kilmę ir vaikystės laikotarpį, o kaulinis audinys – apie vėlesnę žmogaus gyvenimo dalį. Taip galima sekti, kaip keitėsi žmogaus mityba ir kaip jis integravosi į naują aplinką.

Rytis Jonaitis pabrėžia, kad šiuolaikinėje archeologijoje vieno mokslo ne visada pakanka: „Archeologija yra kaip ir savarankiškas mokslas, bet vienas pats jis jau niekam nebūtų įdomus.“ Archeologinius duomenis papildo antropologija, bioarcheologija, chemija, fizika ir kiti tyrimo metodai.

Ką galima sužinoti apie žmonių gyvenimo sąlygas?

Kaulai ir dantys atskleidžia ne tik kilmę ar mitybą. Tyrėjai gali pastebėti ir įvairių traumų, dantų būklės, mažakraujystės bei kitų gyvenimo sunkumų pėdsakų. Vis dėlto pašnekovai pabrėžia, kad atskiras tyrimų kryptis reikia vertinti kartu, todėl ne visus klausimus galima atsakyti vieno tyrimo pagrindu.

Kapų įkapės leidžia pažvelgti ir į socialinę to meto visuomenės struktūrą. Kai kuriuose moterų kapuose rasta sidabrinių žiedų, auksuotų galvos apdangalų, karolių, apyrankių ir kitų daiktų. Tokios įkapės leidžia manyti apie aukštesnį palaidotų žmonių statusą, tačiau pats kapinynas buvo įvairus – greta gausių įkapių kapų aptikta ir visiškai tuščių.

Vilnius – daugiatautis ir daugiakonfesinis miestas

Pokalbyje taip pat paliečiama religinė ir kultūrinė ankstyvojo Vilniaus įvairovė. Tyrėjai kalba apie katalikus, stačiatikius, vėlesniais laikotarpiais Vilniuje gyvenusius protestantus ir žydus. Ankstyviausiais laikotarpiais, pasak pašnekovų, pagal laidosenos bruožus ne visuomet įmanoma aiškiai atskirti stačiatikių ir katalikų bendruomenes.

Ši įvairovė, pasak tyrėjų, yra svarbi norint suprasti paties miesto raidą. Vilnius formavosi ne tik kaip valdovo rezidencija ar prekybos ir amatų centras. Miestą kūrė jo gyventojai, jų migracija, tarpusavio ryšiai, skirtingos tradicijos ir religinės bendruomenės.

„Miestas darytas iš žmonių, ir tas multitautiškumas, tai tarsi atspindi ir patvirtina mūsų įvaizdį miesto“, – apie tyrimo reikšmę pasakoja Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen.

Istorija, kuri padeda geriau suprasti šiandienos Vilnių

Bokšto gatvės kapinyno tyrimai leidžia pažvelgti į Vilnių kaip į nuolat besikeičiantį miestą, kurio istoriją kūrė skirtingos kilmės, tradicijų ir tikėjimų žmonės. Archeologija ir bioarcheologija leidžia šią istoriją rekonstruoti ne tik iš rašytinių šaltinių, bet ir iš žmogaus kūne išlikusių duomenų.

Rytis Jonaitis pabrėžia, kad į Vilnių atkeliavę žmonės buvo reikšmingi miesto raidai – tarp jų buvo amatininkų, pirklių ir kitų miestui reikalingų žmonių. Tyrėjų pasakojime atsiskleidžia Vilnius kaip atviras ir įvairus miestas, kurio daugiatautiškumo bei daugiakonfesiškumo šaknys siekia gerokai senesnius laikus.