„Vilniaus kodo“ laidoje kviečiame į išskirtinį pokalbį su kultūros istorijos tyrinėtoju, eseistu, buvusiu švietimo ministru ir aktyviu visuomenės veikėju Darium Kuoliu. Laidos vedėjas Ričardas Sartatavičius kalbina svečią apie vieną įdomiausių ir galbūt plačiajai visuomenei dar nepakankamai pažintų reiškinių – Santaros-Šviesos sąjūdį, kilusį išeivijoje ir radusį tąsą šiuolaikinėje Lietuvoje.

Pokalbis – tai kelionė laiku ir vertybėmis: nuo XX amžiaus vidurio lietuvių intelektualų diskusijų Jungtinėse Valstijose, Tabor Farm ir Alantos pievose, iki šiandieninės, iššūkių kupinos Lietuvos. Darius Kuolys atskleidžia, kaip Santara-Šviesa gimė kaip bandymas išlaikyti kritinį mąstymą ir humanistinę laikyseną išeivijoje, kai politika, tauta ir kultūra susipynė į moralinę atsakomybę už laisvą Lietuvą – tiek dvasine, tiek politine prasme.

Kas laukia šiame pokalbyje?

• Kas buvo Santaros pradininkai ir kodėl jų idėjos šiandien skamba ne mažiau aktualiai nei prieš 70 metų?
• Kaip Vytauto Kavolio, Valdo Adamkaus, Leonido Donskio ar Egidijaus Aleksandravičiaus mąstymas formavo kultūrinį diskursą, ginantį diskusiją, ginčą, bet ir atvirumą kitam žmogui?
• Kodėl ginčytis pagarboje ir skirtis nesusipriešinant tapo Santaros ideologine šerdimi, kurios šiandien itin stinga Lietuvos politikoje ir viešojoje erdvėje?
• Kuo Santaros mąstymas svarbus Lietuvai šiandien – valstybei, susiduriančiai ne tik su išorės grėsmėmis, bet ir su vidiniu nuovargiu, poliarizacija, švietimo krize ir vis didėjančiu abejingumu pilietinėms pareigoms?

Santara – tai ne nostalgija, tai kvietimas mąstyti ir veikti

Kuolys primena, kad Santara niekada nebuvo nei politinė partija, nei ideologinis sąjūdis – tai laisvų žmonių bendrystė, kurią jungė tikėjimas intelektualiniu ginču, kultūros verte, pagarba kitam ir atsakomybė prieš tautą. Ši bendrystė buvo gynybos linija ne tik prieš išorės pavojus, bet ir prieš tuštybę, ideologinį fanatizmą ar tautos savigarbos praradimą.

Pokalbis paliečia ir švietimo klausimus, tautos kultūrinį imunitetą bei būtinybę kurti „įgalinančią valstybę“ – tokią, kurioje kiekvienas pilietis jaučiasi kviečiamas mąstyti, veikti, prisidėti, o ne tik reaguoti ar stebėti iš šalies.

Laidos pabaigoje – raginimas nebijoti žodžio, nebijoti diskusijos, nebijoti būti kritiškiems. Nes tik per ginčą be neapykantos gimsta tikra bendrystė – tokia, apie kurią svajojo ir dėl kurios dirbo Santaros žmonės.