Laidoje „Vilniaus kodas“ žurnalistas Ričardas Sartatavičius šį kartą klausytojus kviečia į vieną svarbiausių Vilniaus kultūros ir mokslo atminties vietų – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką. Pokalbio viešnia – doc. dr. Rima Cicėnienė, LMA Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslui, Vilniaus universiteto dėstytoja, knygotyros, dokumentotyros, raštijos paveldo ir kultūros atminties tyrėja.

Šis pokalbis – tai ne tik bibliotekos istorijos apžvalga. Tai pasakojimas apie Vilnių, jo kultūrinę tapatybę, dokumentuose saugomą miesto atmintį, Tado Vrublevskio asmenybę ir jo palikimą, kuris iki šiol yra gyvas ne tik bibliotekos fonduose, bet ir pačiame miesto istorijos pasakojime.

Tadas Vrublevskis – žmogus, kaupęs Vilniui

Laidos pradžioje daug dėmesio skiriama bibliotekos įkūrėjui Tadui Stanislovui Vrublevskiui – Vilniuje gimusiam advokatui, visuomenininkui, bibliofilui ir kultūros mecenatui. Būtent jo sukaupta asmeninė biblioteka tapo pagrindu institucijai, kuri šiandien laikoma viena svarbiausių Lietuvos kultūros paveldo saugyklų.

Rima Cicėnienė pabrėžia, kad be Vrublevskio asmeninio santykio su Vilniumi, jo užsispyrimo ir nuoseklaus rinkinių kaupimo, apie šią biblioteką šiandien kalbėtume visai kitaip: „Be jo seno vilniečio, Vilniuje gimusio, Vilniuje mirusio, tėvų gyvenusių Vilniuje indėlio, šiandien apie tą biblioteką ir negalėtume kalbėti.“

Vrublevskis kaupė ne tik knygas. Jo rinkiniuose buvo rankraščiai, autografai, žemėlapiai, masonikos dokumentai, senoji fotografija, numizmatika, skulptūros, Vilniaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai svarbūs šaltiniai. 1912 metais jo asmeninę biblioteką sudarė apie 65 tūkstančiai knygų, apie tūkstantis žemėlapių, apie penki tūkstančiai rankraščių ir autografų.

Biblioteka, kurios nebuvo galima išvežti iš Vilniaus

Vienas svarbiausių pokalbio akcentų – Tado Vrublevskio valia, kad jo sukaupti rinkiniai liktų Vilniuje. Biblioteka jam buvo ne tik asmeninis turtas ar kultūrinė kolekcija. Tai buvo dovana miestui, vilniečiams ir Lietuvos visuomenei.

Rima Cicėnienė primena, kad Vrublevskis pasirūpino, jog bibliotekos veiklos sąlygose būtų aiškiai įrašyta: rinkiniai negali būti išvežti iš Vilniaus. „Pagrindinė bibliotekos veiklos sąlyga yra Vilniaus miestas ir draugijos rinkiniai negali būti išvežti iš Vilniaus“, – pokalbyje pabrėžia pašnekovė.

Ši nuostata tapo ne tik istoriniu faktu, bet ir savotišku bibliotekos likimo simboliu. Per visus politinius virsmus, karus, okupacijas ir reformas Vrublevskių biblioteka išliko Vilniuje – mieste, kuriam ir buvo skirta.

Vilniaus istorija dokumentuose

LMA Vrublevskių biblioteka išskirtinė tuo, kad jos fonduose saugomi dokumentai leidžia kalbėti apie Vilniaus istoriją ne abstrakčiai, o remiantis autentiškais šaltiniais. Pokalbyje minima, kad bibliotekoje saugomas itin gausus Vilniaus miesto privilegijų rinkinys – nuo Jogailos privilegijos, susijusios su krikščionybės įvedimu, iki Vytauto raštų, Žygimanto patvirtinimų, Magdeburgo teisių ir dokumentų, liudijančių Vilniaus miesto gyvenimą.

Pasak Rimos Cicėnienės, per šiuos dokumentus galima atkurti arba iliustruoti ištisą miesto istoriją: „Galima visą miesto istoriją per tas privilegijas atstatyti arba ilustruoti.“

Bibliotekoje saugomi ir kiti Vilniui svarbūs dokumentai – tarp jų popiežiaus bulė, susijusi su Šv. Kazimero minėjimu Vilniuje, šiandien siejamu ir su Kaziuko mugės tradicija. Todėl ši institucija yra ne tik akademinė biblioteka, bet ir gyvas Vilniaus istorijos archyvas.

Tiškevičių rūmai ir bibliotekos įsikūrimas Žygimantų gatvėje

Svarbi laidos dalis skirta ir Tiškevičių rūmams Žygimantų gatvėje, kuriuose Vrublevskių biblioteka veikia jau daugiau kaip devyniasdešimt metų. 1931 metais biblioteka persikėlė į renovuotus rūmus, pritaikytus bibliotekos reikmėms. Šis etapas tapo nauju institucijos gyvenimo laikotarpiu.

Pokalbyje prisimenama, kad pastatą reikėjo pertvarkyti – buvo įrengiamos saugyklos, pritaikomos erdvės rinkiniams, atsirado pusaukščiai ir spiraliniai laiptai, kurie iki šiol traukia lankytojų dėmesį. Biblioteka turėjo ne tik knygų ir rankraščių fondus, bet ir muziejinio pobūdžio kolekcijas, skirtas senajai fotografijai, masonikai ir kitiems rinkiniams.

Karai, okupacijos ir netektys

Vrublevskių bibliotekos istorija neatsiejama nuo sudėtingų XX amžiaus įvykių. Pokalbyje aptariamas 1939 metų laikotarpis, kai Vilnių trumpam užėmė Sovietų Sąjunga, o dalis svarbių rinkinių buvo išvežta. Kai kurios vertybės vėliau žuvo Varšuvoje per Antrojo pasaulinio karo bombardavimus, kitos dingo pakeliui ar liko nežinomo likimo.

Rima Cicėnienė pastebi skaudžią bibliotekos istorijos dėsningumą: „Kas išvežama iš bibliotekos, dažniausiai žūsta arba dingsta.“

Vis dėlto biblioteka išliko, o joje saugoti rinkiniai tapo svarbia Lietuvos kultūros atminties dalimi. Pokalbyje pabrėžiama, kad tai, kas buvo išsaugota bibliotekoje, dažnai išliko geriau nei tai, kas buvo perkelta kitur ar pateko į karo sūkurius.

Sovietmetis ir Mokslo akademijos bibliotekos laikotarpis

Laidoje aptariamas ir sovietmečio etapas, kai biblioteka tapo Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. Tai buvo sudėtingas, įvairiai vertinamas laikotarpis, tačiau kartu ir metas, kai biblioteka toliau kaupė fondus, priėmė įvairių organizacijų, mokslininkų ir bendruomenių archyvus, atnaujino skaityklų veiklą, katalogus ir inventorinius įrašus.

Po Antrojo pasaulinio karo biblioteka vėl buvo atverta skaitytojams. Nuo 1946 metų ji pradėjo gauti Lietuvos periodikos privalomąjį egzempliorių, o vėliau – ir tam tikrų mokslo sričių leidinius iš Sovietų Sąjungos. Taip susiformavo didžiulis spaudos ir mokslo literatūros archyvas.

Svarbi pokalbio dalis – ir Karaliaučiaus kolekcijų gelbėjimas. Rima Cicėnienė pabrėžia, kad tai nebuvo karo grobis, o kultūros vertybių gelbėjimas: „Jie gelbėjo. Tai ne karo grobis.“

Šiuolaikinė biblioteka: restauravimas, skaitmeninimas ir tyrimai

Kalbėdama apie dabartį, Rima Cicėnienė išskiria kelias pagrindines Vrublevskių bibliotekos veiklos kryptis: fondų saugojimą, restauravimą, skaitmeninimą, mokslinius tyrimus, bibliografijų rengimą ir infrastruktūros atnaujinimą.

Biblioteka turi vieną didžiausių skaitmeninių archyvų, stiprų restauravimo skyrių ir galimybę atlikti išsamius dokumentų medžiagiškumo tyrimus – pavyzdžiui, nustatyti, iš ko pagamintas popierius, kokiu rašalu rašyti dokumentai, kokia jų fizinė sandara. Tai leidžia tyrinėti raštijos paveldą ne tik kaip tekstą, bet ir kaip materialų istorinį objektą.

Šiandien biblioteka taip pat gyvena renovacijos ritmu. Pasak pašnekovės, vienas svarbiausių tikslų – užbaigti rekonstrukciją ir vėl plačiai atverti duris lankytojams, tyrėjams, vilniečiams ir miesto svečiams.

2009-ieji ir Vrublevskių vardo sugrįžimas

Atskira pokalbio tema – 2009 metai, kai bibliotekai buvo sugrąžintas Vrublevskių vardas. Šis laikotarpis buvo susijęs ir su institucijos išlikimo klausimais, reformomis, svarstymais dėl bibliotekos jungimo su kitomis įstaigomis. Tačiau išryškėjus bibliotekos fondų unikalumui ir sulaukus stipraus palaikymo iš Lietuvos bei užsienio tyrėjų, Vrublevskių biblioteka išsaugojo savo savarankišką tapatybę.

Pašnekovė primena, kad bibliotekoje saugoma didžiausia pergamentų kolekcija Pabaltijyje, didžiausi senųjų rankraštinių knygų rinkiniai, Vilniuje veikusių organizacijų, mokslininkų, visuomenės veikėjų, spaudos leidinių ir akademinės bendruomenės paveldas.

Vilnius kaip atminties ir darbo židinys

Laidos pabaigoje Rima Cicėnienė grįžta prie Tado Vrublevskio minties apie Vilnių. Ji pacituoja bibliotekos įkūrėjo žodžius: „Vilnius mums ne tik atsiminimų knyga, bet ir gyvenimo bei darbo židinys.“

Ši citata tarsi apibendrina visą pokalbį. Vrublevskių biblioteka yra ne tik praeities saugykla. Ji yra veikianti, tyrinėjanti, skaitmeninanti, restauruojanti ir ateičiai dirbanti institucija. Joje Vilniaus istorija nėra sustingusi – ji nuolat skaitoma iš naujo, atrandama dokumentuose, rankraščiuose, fotografijose, kolekcijose ir žmonių darbuose.

Pokalbis su Rima Cicėniene primena, kad miesto tapatybė gimsta ne tik gatvėse, pastatuose ar legendose. Ji saugoma ir dokumentuose – trapiose, bet iškalbingose istorijos liudytojose, kurios leidžia suprasti, kuo Vilnius buvo, kuo jis yra ir kuo gali būti ateityje.