„Vakaro pokalbiai“ kviečia į gilią ir empatišką kelionę po vieną iš labiausiai kasdienybę veikiančių psichologinių reiškinių – vidinį kritiką. Vedėjas Jonas Vitkauskas kalbina dr. Aistę Dromantaitę, socialinių mokslų daktarę, akredituotą karjeros koučingo specialistę (ACC), psichoterapeutę ir mentorę.

Ši laida padės suprasti, kodėl galvoje atsiranda balsas, kuris menkina, baugina ar verčia jaustis nepakankamais ir kaip pamažu išmokti gyventi be nuolatinio savęs plakimo.

Iš kur atsiranda vidinis kritikas?

Pokalbio pradžioje Aistė pabrėžia, kad vidinis kritikas nėra atsitiktinis reiškinys. Jis dažnai formuojasi ankstyvame amžiuje, dar vaikystėje, kada ypač jautriai reaguojame į suaugusiųjų žodžius, toną, reakcijas.

Kaip sako pašnekovė:
„Vidinis kritikas dažniausiai nėra mūsų balsas – tai tėvų, mokytojų ar kitų autoritetų balsai, susiformavę mūsų galvose.“

Vaikas dažnai net ne tiesiogiai girdi kritiką – jis ją interpretuoja, sukuria taisyklę: „Jeigu būsiu geras, būsiu priimtas.“ Ir ši taisyklė lieka suaugus.

Lietuviškas perfekcionizmas: kultūrinė realybė

Didelė pokalbio dalis skirta Lietuvos kultūrai ir mūsų ypatingam polinkiui į savikritiką. Dr. Aistė pastebi, kad:
„Mūsų kultūra labai kritiška ir netoleruojanti klaidos.“

Dažniausi vidinio kritiko tipai:

• perfekcionistas
• kaltintojas
• menkintojas
• griežtas kontrolierius

Anot dr. Aistės, būtent perfekcionizmas Lietuvoje ypač paplitęs:
„Perfekcionistų pas mus tikrai labai daug – atrodo, visi turi viską daryti idealiai.“

Vidinis kritikas – tarsi „ištikimas kareivis“

Viena ryškiausių metaforų, nuskambėjusių laidoje, – vidinis kritikas kaip kareivis, kuris ir pasibaigus karui toliau laikosi įsakymų.

Aistė sako:
„Jis kartais veikia pagal seniai pasibaigusio karo taisykles – ta aplinka, kurioje jis susiformavo, jau seniai nebeegzistuoja.“

Būtent todėl suaugę žmonės dažnai reaguoja taip, kaip reagavo būdami vaikai: atsitraukia, bijo suklysti, vengia išbandyti naujus dalykus.

Kaip atpažinti vidinį kritiką?

Pirmas žingsnis nėra agresyviai jį užčiaupti – o pastebėti, kad jis apskritai kalba.

Pasak Aistės:
„Labai svarbu pagauti tą balsą ir paklausti savęs: kiek tai yra racionali informacija?“

Laidoje aptariami būdai, kaip atskirti vidinio kritiko balsą nuo sveikos savirefleksijos – pastaroji padeda tobulėti, o kritikas dažniausiai tiesiog baugina ir menkina.

Praktiniai žingsniai: kaip su juo gyventi?

Laidos pabaigoje Aistė dalijasi praktiškomis strategijomis:

1. Pastebėk balsą

Sustok ir įvardyk: „Tai kalba kritikas, o ne aš.“

2. Pakeisk toną

Paklausk savęs:
„O jeigu šį sakinį sakytų mane mylintis žmogus – kaip jis skambėtų?“

3. Ugdyk atjautą sau

Ne pasiteisinimą, o supratimą: žmonės klysta, mokosi, auga.

4. Ieškok ramesnio komentatoriaus

Kurk vidinį balsą, kuris palaiko, o ne žlugdo.

5. Nesiek tobulybės

Šimtaprocentinis rezultatas – ne visada prasmingas ar reikalingas.

Laidos centre – esminis klausimas, kurį verta pasiimti kiekvienam klausytojui:
„Kaip aš save galėčiau palaikyti?“