„Skanus Vilnius“ laidoje – pokalbis apie skonį, vaizdus ir emocijas. Vedėjas Arūnas Starkus kalbina žinomą maisto fotografą Robertą Daskevičių, kurio darbai tapo neatsiejama Lietuvos gastronomijos dalimi. Restoranų meniu, kulinarinės knygos, reklamos, maisto čempionatai – visur, kur reikia sustabdyti skonį kadre, galima rasti jo prisilietimą.

Ar įmanoma užfiksuoti skonį nuotraukoje? Kaip vizualika keičia mūsų valgymo patirtį? Kiekvienas atsakymas šiame pokalbyje atskleidžia, kad maistas yra ne tik sotumas, bet ir istorija, kurią galima papasakoti šviesoje, detalėje, emocijoje.

Nuo vaikystės virtuvės iki fotografijos pasaulio

Robertas pasakoja, kad maistas nuo pat mažens buvo kasdienybės dalis:
„Mano mama buvo kulinarė. Mūsų namuose visada buvo skanu, todėl vaikystėje restorano nereikėjo – jis buvo namuose. Klasiokai ateidavo pietauti pas mus, nes žinojo, kad mama visada paruoš kažką ypatingo.“

Ši patirtis, pasak fotografo, formavo skonį, supratimą apie kokybę ir potraukį domėtis gastronomija. Natūraliai prie stalo gimė smalsumas – kaip atrodo, kaip pateikiama, ką dar galima iš to sukurti.

Restoranų estetika ir „menas lėkštėje“

Kalbant apie restoranų pasaulį, Robertas pastebi, kad šefų darbas šiandien neapsiriboja vien skoniu:
„Mes tikrai galime atskirti vieną grupę restoranų, kurie tiesiog pateikia maistą, ir kitą – kurie kuria meną lėkštėje.“

Anot jo, mada, kai patiekalai buvo kruopščiai dėliojami pincetais, pamažu užleidžia vietą paprastesnei, skandinaviškai įtakai. Tačiau paprastumas kartais reiškia mažiau meistrystės. Norint sukurti įsimintiną vizualą, reikia ne tik talento virtuvėje, bet ir visos komandos – nuo šefų iki stilistų bei kūrybininkų.

Didžiausia problema, kurią jis įžvelgia Lietuvos restoranų pasaulyje – vientisumo stoka:
„Viename restorane lėkštės parinktos pagal vieną estetiką, ateina kitas šefas – ir jau deda į kitą. Rezultatas – chaosas, kuriame prarandamas identitetas.“

Fotografijos iššūkiai: desertai, šviesa ir detalės

Fotografuojant maistą, kiekviena kategorija turi savo subtilybių. Desertai – viena iš sudėtingiausių:
„Ledai tirpsta, laikas spaudžia, reikia akimirksniu pagauti kadrą – kitaip visa estetika virsta koše.“

Svarbios ir detalės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingos: vyno taurė, butelio kamštis, net suglamžyta servetėlė. Jos suteikia kadrui gyvybės ir autentiškumo.
„Kartais užtenka kamščio, kad suprastum, koks vynas buvo gertas, kokia jo istorija.“

Daškevičius pastebi, kad nuotraukoje svarbu ne tik estetika, bet ir tikrumas. Kartais būtent „netobuli“ elementai – pirštų atspaudai ant taurės, šiek tiek nugerta stiklinė, netgi įtrūkęs indas – atskleidžia daugiau nei tobulas kadras.

Emocijos svarba

Robertas pabrėžia, jog maisto fotografija – tai ne tik vizualus darbas, bet ir būdas sulėtinti gyvenimą:
„Fotografavimas padeda šiek tiek pristabdyti mūsų bėgimą. Pabūti, pasidžiaugti, ką nuveikei, pakalbėti su tais, kas darė kartu. Nes gyvenimas labai greit prabėga.“

Būtent emocija, pasak jo, yra svarbiausia sudedamoji dalis. Net gražiausias patiekalas be emocijos nuotraukoje gali likti tuščias, o mažiausia detalė su tinkamu jausmu gali papasakoti visą istoriją.

Ši laida – ne tik maisto profesionalams. Ji skirta visiems, kurie domisi estetika, mėgsta restoranus ar nori daugiau sužinoti apie tai, kaip gimsta vaizdai, priverčiantys „ragauti akimis“.