Vilnius gali atsiverti ne tik per istorinius pastatus ar žinomus paminklus, bet ir per vaikystės prisiminimus, gatvėse pasislėpusius simbolius bei netikėtus miesto gyventojus. Rašytojos, vertėjos ir mokytojos Marijos Čepaitytės knyga „Vilniaus vištytė“ kviečia sostinę pažinti smalsiomis vaiko akimis. VILNIUS FM laidoje „Rašytojų Vilnius“ su vedėja Silvija Stankevičiūte pašnekovė pasakoja apie knygos gimimą, asmeninį ryšį su miestu ir tai, kaip literatūra gali paskatinti šeimas kartu leistis į Vilniaus pažinimo kelionę.

Vilnius – vaikystės miestas ir skirtingų tapatybių erdvė

Nors Marija Čepaitytė gimė Maskvoje, jos gyvenimo istorija glaudžiai susijusi su Vilniumi. Čia prabėgo jos vaikystė ir jaunystė, o santykis su miestu formavosi šeimos aplinkoje, knygose ir daugiakultūrėje kasdienybėje.

Pašnekovė pasakoja, kad jos gyvenime susipynė kelios kultūros ir tapatybės – lietuviška, žydiška, ukrainietiška ir rusiška. Vilnius, Maskva ir kelionės tarp šių miestų tapo svarbia jos pasaulėžiūros dalimi. Gyvenimas tarp skirtingų kultūrų paskatino ieškoti sąsajų, padėti žmonėms geriau suprasti vieniems kitus.

Šį ryšio kūrimą Marija Čepaitytė apibūdina kaip tiltų tiesimą. Ji dėstė lietuvių kalbą, istoriją ir etnografiją Maskvoje, vertė literatūrą ir siekė pristatyti Lietuvos kultūrą rusakalbiams skaitytojams. Šiandien ji taip pat moko politinių pabėgėlių iš Rusijos.

Kalbėdama apie Vilnių, pašnekovė išskiria žydų kultūros paveldą, kurį, jos manymu, šiandien galima aiškiau pastebėti miesto aplinkoje. Kartu jai svarbi lenkiškoji miesto istorijos dalis. Vilnius atsiskleidžia kaip vieta, kurioje persipina skirtingos kalbos, kultūros ir asmeninės patirtys.

Asmeninės istorijos, iš kurių kuriamas miesto vaizdas

Marijos Čepaitytės santykį su Vilniumi formavo ne tik šeima, bet ir ją supę kultūros žmonės. Tarp svarbių asmenybių ji mini Praną Morkų, Tomą Venclovą, Petrą Repšį, Julių Sasnauską ir Gitenį Umbrasą.

Knygos ir pokalbiai su šiais žmonėmis padėjo pažinti miestą kaip nuolat besikeičiančią kultūrinę erdvę. Tačiau Vilnius pašnekovei pirmiausia yra asmeniškas – susijęs su konkrečiomis vietomis, prisiminimais ir žmonėmis.

Viena tokių vietų – vaikystės aplinka, kurioje ji žaisdavo su kitais vaikais. Šie prisiminimai persikėlė ir į „Vilniaus vištytės“ puslapius. Knygoje miestas nėra vien istorinių objektų rinkinys. Jis gyvas todėl, kad kiekviena vieta gali turėti savą istoriją, o kiekvienas skaitytojas – asmeninį santykį su ja.

Kaip gimė „Vilniaus vištytė“?

2023 metais pasirodžiusios interaktyvios knygos idėja kilo iš paprasto, bet vaizduotę įžiebusio pastebėjimo. Marija Čepaitytė prisimena sėdėjusi prie vieno Pilies gatvės pastato ir žvelgusi į jo fasadą. Balkonas per vidurį, o iš abiejų jo pusių – po figūrą. Stebėdama šį vaizdą ji pradėjo įsivaizduoti, kad čia galėjo gyventi seneliai, o kartu su jais – ir knygos veikėjai.

Taip pamažu gimė pasakojimas apie vištytę, kuri leidžiasi ieškoti po Vilnių. Knyga tapo ne tik literatūriniu kūriniu, bet ir savitu miesto gidu, kviečiančiu pastebėti detales, kurias skubėdami dažnai praleidžiame.

Svarbi projekto dalis – dailininkės Polinos Kucenko iliustracijos. Marija Čepaitytė norėjo, kad dukra iliustruotų knygą, nes jos braižą jau įsivaizdavo kurdama pasakojimą. Iš pradžių dukra dvejojo, tačiau galiausiai abi ėmėsi bendro darbo. Iliustracijos ir tekstas buvo kuriami kartu, derinant skirtingus sumanymus ir tikrinant, kaip knygos pasaulis veikia žvelgiant į tikrą miestą.

Kodėl vištytė ieško Vilniuje arklių?

Knygoje susitinka kasdienybė ir vaizduotė. Čia gyvena nykštukai, meškiukai, undinėlė ir Užupio angelas, o miesto architektūra tampa erdve, kurioje gali nutikti netikėtų dalykų.

Viena svarbiausių veikėjų užduočių – ieškoti arklių. Ši idėja kilo autorei susimąsčius apie Vilniaus skulptūras ir pastebėjus, kad mieste jų nėra tiek daug, kiek galėtų pasirodyti. Vaiko žvilgsniui toks atradimas tampa nuotykiu: net ir pažįstamas miestas gali pasiūlyti naują užduotį.

Marija Čepaitytė taip pat pasakoja apie savo mėgstamus miesto gyvūnus. Ji mini žvirblius, su kuriais kadaise dalydavosi kavos akimirkomis, ir šikšnosparnius, kuriuos prisimena iš vaikystės prie Gedimino pilies.

Vilniaus paslaptingumą atskleidžia ir asmeninė šeimos legenda. Vaikystėje tėvas ją su kitais vaikais vesdavosi į Vilniaus bastėją ir rimtu veidu pasakodavo apie ten gyvenusį baziliską. Pasakojimas atrodė toks tikras, kad mergaitė juo nuoširdžiai tikėjo. Tik vėliau suprato, jog tėvas buvo sukūręs savą istoriją. Šis prisiminimas parodo, kaip vaizduotė ir pasakojimas gali tapti neatsiejama miesto pažinimo dalimi.

Užupis ir Literatų gatvė – gyvas kultūrinis pasakojimas

Knygos veikėjai apsilanko ir Užupyje. Šis rajonas Marijai Čepaitytei svarbus dėl asmeninių ryšių ir kūrybinės aplinkos. Ji prisimena draugės Vegos Vaičiūnaitės veiklą, jos spektaklius ir patirtis, kurias galėjo išgyventi kartu su savo vaikais.

Ypatingą reikšmę pašnekovei turi Užupio konstitucija, prie kurios kūrimo prisidėjo jos brolis Tomas Čepaitis. Knygoje ši vieta taip pat įgauna asmeninį atspalvį – iliustracijose atsiranda šeimos nariai, vaikai ir anūkai.

Kita svarbi stotelė – Literatų gatvė. Marija Čepaitytė pasakoja stebėjusi, kaip formuojasi jos siena, nuolat pasipildanti naujais kūriniais ir ženklais. Vieno apsilankymo metu ji pastebėjo širdį, skirtą Juliui Sasnauskui, kurios anksčiau nebuvo.

Literatų gatvė tapo ir savotišku žaidimu su anūkėmis. Užuot iškart paaiškinusi kiekvieną simbolį, autorė leisdavo joms pačioms išsirinkti sudominusį vaizdą, o tada papasakodavo apie jo kūrėją. Taip siena tapdavo ne statiška ekspozicija, o gyvu pasakojimu.

Kaip sudominti vaikus miesto istorija?

Daugiau nei du dešimtmečius mokytoja dirbusi Marija Čepaitytė pasakoja, kad vaikams nepakanka vien pateikti faktus apie pastatus ar istorinius laikotarpius. Daug veiksmingiau, kai jie gali patys ieškoti, tyrinėti ir atrasti.

Todėl jos rengtos ekspedicijos ir užduotys Vilniuje priminė žaidimus. Pavyzdžiui, mokiniai turėdavo surasti Petro Repšio kūrinį, palyginti jo vaizdą su senesne nuotrauka ir patys įamžinti tą pačią vietą. Tokia veikla skatino ne tik domėtis istorija, bet ir atidžiau stebėti aplinką.

Pašnekovės požiūriu, svarbu pradėti nuo to, kas vaikui įdomu. Net meškiukas, mėgstantis šokoladą, gali tapti paskata sužinoti apie miesto praeitį, jo parduotuves ar gamyklas. Kai vieta tampa sava, atsiranda noras apie ją sužinoti daugiau.

Ši mintis svarbi ir „Vilniaus vištytės“ skaitytojams. Knyga kviečia ne tik vartyti puslapius, bet ir kartu su šeima išeiti į miestą, ieškoti iliustracijose matytų objektų, dalytis prisiminimais ir kurti savo maršrutus.

Miestas tampa savas per šeimos istorijas

Marija Čepaitytė pabrėžia, kad miesto pažinimas gali prasidėti nuo šeimos prisiminimų: mokyklos, kurioje mokėsi tėvai, vietos, kur jie susipažino, ar gatvės, kuria vaikystėje eidavo namo. Tokios detalės sujungia miesto istoriją su asmenine patirtimi ir padeda vaikams pajusti, kad jie yra šios aplinkos dalis.

Pokalbio pabaigoje pašnekovė dalijasi ir savo požiūriu į stebuklus. Didžiausias šiandien ją pradžiugintų stebuklas, anot jos, būtų karo pabaiga.

O knygos „Vilniaus vištytė“ mintis primena, kad kartais ilgai ieškome vieno dalyko, nors iš tikrųjų patys norime būti surasti. Galbūt panašiai veikia ir miesto pažinimas – pradėję ieškoti konkretaus objekto, galiausiai atrandame kur kas daugiau: istorijas, žmones ir vietas, kurios Vilnių paverčia savu.