Laidoje „Labas, Vilniau!“ Timūras Augucevičius kalbina etnokultūros puoselėtoją, geografę ir ilgametę Rasos šventės organizatorę Nijolę Balčiūnienę. Pokalbyje atskleidžiama, kaip žygeivių judėjimas, folkloro tradicijos ir lietuvybės puoselėjimas sovietmečiu tapo svarbia tautinio atgimimo Lietuvoje dalimi. Pašnekovė pasakoja apie Rasos šventės ištakas, jos ryšį su Joninėmis Lietuvoje bei daugiau nei du dešimtmečius Verkių parke puoselėjamą tradiciją, kuri kasmet suburia tūkstančius žmonių. Tai pasakojimas apie kultūrą, istoriją, bendruomeniškumą ir gyvą lietuviškų tradicijų tęstinumą.

Žygeivystė – daugiau nei kelionės

Nijolė Balčiūnienė prisimena savo studijų metus Vilniaus universitete, kai prisijungė prie žygeivių judėjimo. Tai buvo bendruomenė, kuri keliavo po Lietuvą, tyrinėjo kraštotyrą, lankė piliakalnius, rinko tautosaką ir domėjosi tikrąja Lietuvos istorija.

„Mes nebuvome sistemos dalis, formavome kitokią gyvenseną, kitokią tikrovę.“

Pasak pašnekovės, žygeiviai sąmoningai rinkosi kitokį gyvenimo būdą – be alkoholio, su aiškiomis vertybėmis, pagarba tradicijoms ir stipriu ryšiu su Lietuvos kultūra. Būtent šiose bendruomenėse gimė daugelis idėjų, kurios vėliau prisidėjo prie tautinio atgimimo ir Sąjūdžio atsiradimo.

Folkloras kaip tautinės savimonės pagrindas

Pokalbyje daug dėmesio skiriama folkloro judėjimo ištakoms. Nijolė Balčiūnienė pasakoja apie pirmuosius folkloro vakarus, dainų klubus ir susitikimus su išskirtinėmis asmenybėmis, kurios saugojo autentišką lietuvišką tradiciją.

„Mes tarp sovietinės liaudies kultūros ir autentiško folkloro jautėme didžiulį skirtumą.“

Anot pašnekovės, būtent liaudies dainos, papročiai ir kalendorinės šventės tapo būdu išsaugoti tautinę tapatybę tuo metu, kai oficiali kultūra buvo griežtai kontroliuojama. Žygeivystė, kraštotyra, folkloras ir Ramuvos judėjimas kūrė alternatyvią kultūrinę erdvę, kurioje buvo puoselėjamos lietuviškos vertybės.

Kaip gimė Rasos šventės atgimimas

Viena svarbiausių pokalbio temų – Rasos šventė. Nijolė Balčiūnienė pasakoja apie pirmąsias atkurtas Rasų šventes Kernavėje, jų organizatorius ir reikšmę to meto visuomenei.

„Rasos šventė buvo moralinis pasipriešinimas totalitarinei sistemai.“

Pašnekovė primena, kad Rasos yra daug senesnė tradicija nei Joninės. Tai gamtos, saulės, vandens, ugnies ir gyvybės ciklo šventė, kurios šaknys siekia tūkstantmečius. Sovietmečiu ši šventė tapo vieta, kur susitikdavo žmonės, ieškantys autentiškos lietuviškos kultūros ir bendrystės.

Verkių parkas – vieta, kur tradicija gyva šiandien

Pokalbio pabaigoje aptariama jau daugiau nei du dešimtmečius Verkių parke organizuojama Rasos šventė, kasmet pritraukianti tūkstančius vilniečių ir miesto svečių.

„Į Verkių Rasas ateina Vilniaus miesto inteligentija, kultūros elitas.“

Nijolė Balčiūnienė džiaugiasi, kad tarp šventės dalyvių vis daugiau jaunų šeimų, vaikų ir užsienio svečių. Tai rodo, kad senosios tradicijos nepraranda aktualumo ir šiandien, o žmonės vis dažniau ieško tikro ryšio su gamta, bendruomene ir savo kultūrinėmis šaknimis.

Kodėl verta išgirsti šį pokalbį?

Šis pokalbis – ne tik pasakojimas apie Rasos šventę. Tai gyvas liudijimas apie žmones, kurie sovietmečiu saugojo lietuvišką tapatybę, kūrė kultūrinio pasipriešinimo erdves ir perdavė tradicijas ateities kartoms.

„Mes visi ilgėjomės tos Lietuvos, netarybinės Lietuvos.“

Tai įkvepianti istorija apie lietuvybę, bendruomeniškumą, tradicijų galią ir žmones, kurie savo darbais prisidėjo prie tautinio atgimimo. Pokalbis kviečia pažvelgti į Lietuvos istoriją ne per datas ar vadovėlius, o per asmenines patirtis, gyvas tradicijas ir iš kartos į kartą perduodamas vertybes.