Laidoje „Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina – rašytoją, poetę, vertėją ir kultūros kūrėją Eglę Eleną Murauskaitę – Vilniaus miesto bendruomenėje netyla diskusijos dėl naujojo tilto pavadinimo. Nors buvo svarstytos įvairios idėjos, vis dažniau girdimas pasiūlymas tiltą pavadinti pasaulinio garso archeologės ir kultūros veikėjos Marijos Gimbutienės vardu. Tokia iniciatyva nėra vien tik simbolinė – ji atspindi platesnį klausimą apie tai, ką mes, kaip visuomenė, laikome svarbiausiais savo miesto atminties ženklais. Į viešumą iškelta peticija jau sulaukė daugiau nei dviejų šimtų visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų palaikymo, o sostinės meras taip pat išreiškė pritarimą šiai idėjai.

Moterų įamžinimo stoka

Vienas svarbiausių pokalbio akcentų – moterų įamžinimo stoka Lietuvos miestuose. Viešosios erdvės dažniausiai pavadintos vyrų vardais, o moterų pavardės lieka paraštėse. Ir tai nėra tik statistika ar formalumas – tai rodo, kokius naratyvus perduodame ateities kartoms. „Manau, kad apskritai su moterų įamžinimu Lietuvoje yra gan sudėtinga situacija. Turime labai mažai ne tik tiltų, bet ir gatvių ar aikščių, pavadintų moterų vardais,“ – sako Eglė Elena. Jos teigimu, net ir turimi pavyzdžiai dažnai lieka periferijoje, toli nuo miesto centro, todėl tokia iniciatyva kaip tiltas Gimbutienės vardu galėtų tapti svarbiu pokyčio ženklu.

Marijos Gimbutienės palikimo svarba

Marija Gimbutienė pasaulyje išgarsėjo kaip archeologė, tačiau jos indėlis neapsiribojo vien moksliniais tyrimais. Ji drąsiai interpretavo senosios Europos civilizacijų palikimą, kėlė feministines idėjas, kalbėjo apie empatiją, bendruomeniškumą ir ryšį su gamta. Šios vertybės, pasak Murauskaitės, šiandien įgauna naują aktualumą: „Kaip tik Gimbutienė kalbėjo ne apie dominavimą, o apie civilizaciją, kurioje svarbiausia buvo atjauta, bendradarbiavimas ir ryšys su gamta. Tai – nesenstančios temos, ypač šiuolaikinėje geopolitinėje situacijoje.“

Žinoma, jos teorijos sulaukė ir kritikos tarptautinėje akademinėje bendruomenėje. Archeologai kvestionavo kai kuriuos metodus, tačiau net ir oponentai pripažino, kad Gimbutienė išplėtė supratimą apie kultūrą ir sukūrė naujas interpretacijas, kurios pakeitė mokslo lauką. Tai daro ją ne tik mokslininke, bet ir vizioniere, drįsusia siūlyti alternatyvius pasakojimus apie mūsų praeitį.

Tiltas kaip simbolis

Tiltas, anot pašnekovės, yra ypatingai tinkamas formatas Gimbutienės atminimui įamžinti. Skirtingai nei paminklas ar memorialinė lenta, tiltas jungia krantus, laikmečius ir žmones. „Labai simboliška, kad tai yra tiltas, o ne tik dar viena lenta ant sienos. Tai jungia žmones ir laikmečius, todėl labai tinka Marijos Gimbutienės atminimui,“ – sako Eglė Elena. Tiltas tampa ne tik fiziniu objektu, bet ir kultūriniu ženklu, kuris primena, kad mūsų istorija yra daugiasluoksnė ir kad joje turi atsispindėti įvairovė.

Kultūros aktyvizmas

Ši iniciatyva taip pat atskleidžia platesnį reiškinį – kultūros aktyvizmą. Menininkai, rašytojai, bendruomenės nariai vis dažniau imasi iniciatyvų, kurios keičia miesto veidą. Tokios iniciatyvos ne visada baigiasi pergale, bet jos parodo, kad piliečiai nebėra pasyvūs stebėtojai. Jie tampa aktyviais dalyviais, galinčiais daryti įtaką miesto raidai. „Labai simboliška, kad iniciatyvos kyla iš žmonių. Net jeigu sprendimai užtrunka, svarbiausia, kad diskusija nesustotų. Ji parodo, jog mums rūpi mūsų miesto atmintis,“ – pabrėžia Murauskaitė.

Ar naujasis tiltas išties bus pavadintas Marijos Gimbutienės vardu, parodys laikas ir institucijų sprendimai. Tačiau jau dabar aišku, kad ši diskusija atvėrė daug gilesnius klausimus. Ji paskatino kalbėti ne tik apie vieno tilto pavadinimą, bet ir apie tai, kaip kuriame savo miesto atmintį, kokias istorijas nusprendžiame įrašyti į viešąsias erdves, kokias vertybes perduodame ateities kartoms. Šis pokalbis rodo, kad kartais vienas tiltas gali tapti daugiau nei tik jungtimi per upę – jis gali tapti nauju požiūriu į mūsų kultūrą, istoriją ir miesto ateitį.