Laidoje „Labas, Vilniau!“ Timūras Augucevičius kalbina „Kito kampo“ aktorius Audrių Bružą ir Martyną Nedzinską. Pokalbyje apie improvizaciją, improvizacinį teatrą ir aktoriaus darbą scenoje pašnekovai pasakoja apie daugiau nei dešimtmetį trunkantį „Kito kampo“ kelią, profesionalumo standartus, santykį su publika ir tai, kas vyksta už improvizacijos spektaklio kulisų. Kuo profesionalus improvizatorius skiriasi nuo mėgėjo? Kaip scenoje reaguoti į netikėtas situacijas, keisti emocines būsenas ir iš klaidos sukurti juoką? Audrius Bružas ir Martynas Nedzinskas dalijasi savo patirtimi bei požiūriu į improvizaciją scenoje, kur kiekvienas pasirodymas gimsta čia ir dabar.

„Kito kampo“ istorija ir profesionalumo standartas

Pokalbyje prisimenama „Kito kampo“ pradžia, aktorių pažintys ir daugiau nei dešimtmetį trunkantis bendras kelias. Audrius Bružas pasakoja apie tai, kaip laikui bėgant „Kitas kampas“ tapo ne tik spektaklių ar pasirodymų projektu, bet ir tam tikra institucija, turinčia savo standartus.

Vienas svarbiausių šių standartų – profesionalumas. Aktoriai kalba apie tai, ką reiškia būti profesionalu improvizacijos scenoje: gebėti greitai reaguoti, keisti emocinę būseną, užmegzti ryšį su žiūrovu ir kartu išlaikyti spektaklio kryptį.

„Mūsų tikslas visą laiką buvo profesionalumas.“

Improvizacija – ne tik gebėjimas būti spontaniškam

Didelę pokalbio dalį užima improvizacijos tema. Kuo ji skiriasi nuo iš anksto paruošto spektaklio? Kodėl improvizatoriui neužtenka tiesiog būti juokingam? Ir ką improvizacija gali duoti ne tik aktoriui, bet ir žmogui kasdieniame gyvenime?

Audrius Bružas ir Martynas Nedzinskas improvizaciją apibūdina kaip gebėjimą girdėti tai, kas vyksta šią akimirką, greitai reaguoti, priimti sprendimus ir prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos. Scenoje niekada negali būti visiškai tikras, kas nutiks kitą sekundę, todėl svarbus ne tik pasiruošimas, bet ir gebėjimas priimti netikėtumą.

„Improvizacija yra reakcija, reakcijos momente, ir gebėjimas priimti sprendimą ir keistis arba prisitaikyti.“

Pasak pašnekovų, improvizacijoje svarbus ir pats procesas. Čia ne visada svarbiausia pasiekti iš anksto numatytą rezultatą. Įdomi tampa pati kelionė, tai, kas gimsta scenoje tarp aktorių ir publikos.

„Improvizacija yra tas džiaugsmas, pačio rezultato, pačio buvimo rezultate, pačio kelionės.“

Scenos jaudulys ir profesionalumas

Ar po daugelio metų scenoje aktoriai vis dar jaudinasi? Pokalbyje griaunamas mitas, kad profesionalas turi visiškai nebijoti ir nejausti jaudulio. Priešingai, jaudulys gali būti natūrali ir net naudinga scenos dalis.

Aktoriai kalba apie skirtumą tarp jaudulio, kuris padeda susikaupti, ir jaudulio, kuris atsiranda tada, kai pradedi galvoti apie save, savo įvaizdį ir tai, kaip atrodai žiūrovų akyse.

„Jaudintis reiškia tau rūpi.“

Tačiau profesionalumui svarbu ne tai, kad jaudulio apskritai nebūtų, o tai, kur nukreipiamas dėmesys. Jei aktorius pernelyg susikoncentruoja į save, jis gali prarasti ryšį su tuo, ką kuria scenoje ir ką nori perduoti žiūrovui.

Publika taip pat keičiasi

Audrius Bružas ir Martynas Nedzinskas pasakoja ir apie per daugelį metų pasikeitusią „Kito kampo“ auditoriją. Žiūrovai tapo labiau išprusę, geriau supranta improvizacijos žanrą ir vis dažniau ateina ne tik pasižiūrėti spektaklio, bet ir aktyviai dalyvauti jo kūrime.

Improvizacijoje žiūrovas nėra tik pasyvus stebėtojas. Jo pasiūlymai, reakcijos ir netikėti iššūkiai gali tapti spektaklio dalimi. Būtent ši sąveika tarp publikos ir aktorių sukuria tai, ko neįmanoma pakartoti lygiai taip pat kitą vakarą.

„Spektaklis susijungia su publika ir gyvastys susijungia.“

Aktoriai pastebi, kad žiūrovo reakcija yra viena svarbiausių improvizacijos dalių. Kai publika pasiūlo iššūkį, o aktoriai ne tik jį išpildo, bet ir išplėtoja, atsiranda netikėtumo efektas, kuris gali nustebinti ir pačius aktorius.

Pasitikėjimas tarp aktorių

Improvizacija neįmanoma be pasitikėjimo. Pokalbyje aptariama, kiek svarbu aktoriams vienas kitą pažinoti ir kaip ilgametė partnerystė padeda scenoje.

Pasak pašnekovų, tarp aktorių turi būti tam tikras „sparingas“ – gebėjimas mesti vienas kitam iššūkį, reaguoti, nebijoti provokuoti ir kartu žinoti, kad partneris scenos situacijos nepaliks žlugti. Kuo geriau aktoriai jaučia vienas kitą, tuo daugiau laisvės atsiranda improvizacijoje.

Kartu kalbama ir apie naujų žmonių įsiliejimą į komandą. „Kito kampo“ atrankoje svarbus ne tik aktoriaus talentas, bet ir gebėjimas būti laisvam, nebijoti suklysti, žaisti ir prisitaikyti prie komandos.

Gastrolės ir lietuvių publika užsienyje

„Kito kampo“ gyvenimo dalis – gastrolės. Aktoriai pasakoja apie pasirodymus įvairiose šalyse, susitikimus su užsienyje gyvenančiais lietuviais ir tai, kuo skiriasi skirtingose šalyse gyvenančių tautiečių publika.

Pokalbyje prisimenamos kelionės į Islandiją, Norvegiją ir kitur. Tokios išvykos aktoriams tampa ne tik darbu, bet ir galimybe pamatyti, kaip skirtingose aplinkose gyvenantys lietuviai priima humorą, improvizaciją ir scenoje atpažįstamas temas.

Aktoriai pastebi, kad lietuvių publika dažnai yra gana santūri, tačiau tai nereiškia, kad ji nereaguoja. Kartais žiūrovas spektaklio įspūdį išsako praėjus kelioms savaitėms ar net mėnesiams.

Humoras gimsta tarp aktoriaus ir žiūrovo

Kas iš tiesų yra juokinga? Pokalbyje ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl vienas juokas suveikia, o kitas ne. Aktoriai pabrėžia, kad improvizacijos spektaklyje humoras gimsta ne vien iš aktoriaus pasiūlymo.

Svarbi tampa tai, ką pasiūlo žiūrovas, kaip aktorius tai išpildo ir kaip netikėtai galima išplėtoti pradinę mintį. Būtent netikėtumas ir gyvas ryšys su publika dažnai sukuria stipriausią komišką momentą.

„Juokinga yra tai, kas gimsta tarp žiūrovo susitarimo ir aktorių išpildymo.“

Naujas sezonas ir „Kito kampo“ ateitis

Laidoje taip pat kalbama apie artėjantį „Kito kampo“ sezoną, spektaklių planavimą, gastroles ir netikėtai atsirandančius pasirodymus. Per daugelį metų susiformavęs teatro ritmas reikalauja nemažai planavimo, tačiau dalis veiklos vis dar priklauso nuo netikėtų kvietimų ir galimybių.

Aktoriai taip pat svarsto, kas padeda išlaikyti kūrybinę energiją po tiek metų. Atsakymas nėra vienas. Tai – žaismė, netikėtumas, gyvas ryšys su publika ir noras vis dar kurti.

„Man vis dar įdomu, ir vis tiek yra žaismės, yra netikėtumų, yra gyvybės.“

Būtent ši gyvybė, pasak pašnekovų, ir leidžia improvizacijai nesustoti. Net jei tam tikri principai kartojasi, kiekvienas vakaras, kiekvienas žiūrovas ir kiekvienas scenos partneris gali pakeisti tai, kas nutiks pasirodymo metu.

Aktoriaus darbas – emocijų kūrimas

Pokalbio pabaigoje grįžtama prie aktoriaus profesijos esmės. Audrius Bružas pabrėžia, kad aktorystė yra amatas, iš kurio profesionalai gyvena ir kurį nuolat tobulina. Aktoriaus darbas – ne tik suvaidinti, bet ir kurti, stiprinti bei atskleisti emocijas.

„Mes statom, kuriam emocijas, sustiprinam, atskleidžiam, nušlifuojam, žmonėms uždegam.“

„Labas, Vilniau!“ pokalbyje su Audriumi Bružu ir Martynu Nedzinsku atsiveria daugiau nei vien „Kito kampo“ scenos užkulisiai. Tai pokalbis apie kūrybą, profesionalumą, scenos jaudulį, pasitikėjimą, publiką, humorą ir gebėjimą po daugelio metų vis dar išsaugoti smalsumą bei norą improvizuoti.