Laidoje „Labas, Vilniau!“ Timūras Augucevičius kalbina komiką ir scenaristą Andrių Zimaitį – kūrėją, kurio kelias nuo teisės iki humoro ir kūrybos atvedė į dešimtmetį „Laisvės TV“ bei daugybę televizijos ir komedijos projektų. Pokalbyje Andrius Zimaitis pasakoja apie kūrybą, humoro rašymą, lietuvišką komediją, darbo discipliną, savo profesinį kelią ir tai, kaip gimsta tekstai. Taip pat kalbama apie Vilnių, 90-ųjų nostalgiją, kūrėjo santykį su viešumu ir naujus kūrybinius planus.

Nuo teisės iki kūrybos

Andriaus kelias į kūrybą prasidėjo ne nuo scenos ar rašytojo stalo. Baigęs teisės magistrą jis dirbo teisinį darbą, tačiau ilgainiui suprato, kad ši profesinė kryptis jam neteikia tokio pasitenkinimo, kokio norėtųsi. Per muziką, humorą, pažintis su komikais ir kūrėjais pamažu atsirado galimybė išbandyti save rašant. Vienas svarbiausių etapų buvo dešimt metų „Laisvės TV“, tapusių pirmąja rimta Andriaus kūrybine stotele.

„Niekada nebuvo, kad aš su šypsena veide nuo sekmadienio pietų laukčiau pirmadienio, nes į darbą reikėjo.“

Kūrybinis darbas reikalauja disciplinos

Andrius nesutinka su stereotipu, kad kūrėjas dirba tik tada, kai ateina įkvėpimas. Priešingai, ankstesnė biuro ir teisinio darbo patirtis jam padėjo susiformuoti aiškų darbo režimą. Jis pasakoja iki šiol dirbantis įprastu darbo dienos principu ir pabrėžia terminų bei disciplinos svarbą.

„Jeigu tu turi tą, jisai pratęs prie ofisinio tokio muštro ir režimo, kad darbas yra darbas ir darbą turbūt padaryti.“

Humoras turi savo formulę

Pokalbyje Andrius pasakoja, kad humoras nėra vien spontaniška reakcija ar talentas. Rašant komediją svarbi struktūra, ritmas, tinkamai sudėliotos mintys ir gebėjimas suprasti, kada bei kaip turi suveikti juokas. Būtent todėl jis humorą iš dalies sieja su matematiniu mąstymu.

Andrius taip pat kalba apie savikritiką ir kūrybinį vertinimą. Kūrėjui svarbu turėti filtrą, leidžiantį suprasti, ar parašytas tekstas iš tiesų veikia, ar dar reikia jį keisti.

Daugiau nei 1600 tekstų

Per savo kūrybinę karjerą Andrius sukaupė įspūdingą rašytinių darbų archyvą – jo kompiuteryje yra daugiau nei 1600 parašytų tekstų. Tarp jo darbų – televizijos projektai, scenarijai, komedijos tekstai ir įvairūs bendri kūrybiniai projektai.

Su Laurynu Kaminsku Andrius yra sukūręs ir serialo projektą – kartu jie laimėjo LRT konkursą, parašė pirmąją seriją, o vėliau ir visą dešimties serijų sezoną.

Kodėl lietuviai taip mėgsta komediją?

Daug dėmesio pokalbyje skiriama lietuviškai komedijai ir „svilinimo“ formatui. Andrius svarsto, kodėl šis žanras taip greitai prigijo Lietuvoje ir kokį vaidmenį čia atlieka mūsų santykis su humoru.

„Čia yra šiek tiek patyčių kultūros momentas. Šiek tiek yra legalios patyčios.“

Vis dėlto, jo teigimu, toks humoras nebūtinai reiškia neapykantą. Atvirkščiai – gebėjimas pasijuokti iš žmogaus, kurį myli ir su kuriuo esi artimas, gali būti tam tikra pasitikėjimo forma.

Vilnius ir 90-ųjų nostalgija

Andriaus santykis su Vilniumi taip pat turi savą istoriją. Jis pasakoja apie pirmuosius apsilankymus mieste, skirtingus rajonus, kuriuose gyveno, ir net pirmąjį McDonald’s, kurį prisimena iš vaikystės.

Ne mažiau įdomios jo istorijos apie bananų skaičiavimą, kompaktinių diskų kaupimą ir baimę, kad vieną dieną internetas gali tiesiog baigtis. Šios istorijos natūraliai nuveda prie 90-ųjų nostalgijos – laikotarpio, kuris šiandien vis dažniau grįžta į kultūrą ir populiariąją atmintį.

„Nostalgija yra labai pavykęs toks narkotikas.“

Kūrybos dar bus daugiau

Pokalbio metu Andrius užsimena ir apie tai, ką norėtų išbandyti ateityje. Tarp galimų kūrybinių krypčių – knyga, dainų tekstai, pjesės, kino scenarijai ir kiti projektai. Jis taip pat pasakoja apie artėjančius darbus, naują „Dviračio žinių“ sezoną, renginius ir kino dokumentikos projektus.

Viešumas ir santykis su auditorija

Andrius neslepia, kad didelio viešumo aktyviai nesiekia. Socialiniuose tinkluose jis nėra itin aktyvus, nes jam svarbi galimybė kontroliuoti, kiek savo gyvenimo atiduoda viešai erdvei.

„Aš nenoriu viešumo, bet truputį noriu.“

Tačiau žmonių reakcijos ir atpažįstamumas jam nėra svetimi. Priešingai – jis pasakoja suprantantis, ką reiškia vaikystėje sutikti žmogų, kurį iki tol matei tik ekrane. Todėl šiandien malonu pačiam būti kito žmogaus prisiminimo ar geros patirties dalimi.

Pokalbio pabaigoje Andrius grįžta prie Vilnius FM ir prisimena, kad su šia vieta jo istorija susijusi dar nuo laikų, kai jis pats, būdamas teisininku, bandė prisidėti prie radijo atsiradimo.

„Ačiū, jaučiuosi kaip grįžęs namo, labai mielas šitas pastatas ir šitos erdvės.“