„Labas, Vilniau!“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kvietė klausytojus į ypatingą pokalbį su žurnalistu, rašytoju, redaktoriumi ir Brailio literatūros leidėju Alvydu Valenta. Nors pokalbis prasidėjo lengva ir šypseną keliančia tema – kokie garsai mus pažadina rytais, – labai greitai jis peraugo į turiningą kelionę po literatūrą, kultūrą ir gyvenimo istorijas. Šis pašnekesys atskleidė, kaip iš pažiūros paprasti klausimai apie kasdienybę gali vesti prie gilių įžvalgų apie bendrystę, kūrybą ir žmogaus santykį su pasauliu.

„Šį rytą mane žadino miško garsai – paukščiai, šlamėjimas, toks žadintuvo signalas, vadinamas forest. Tai viską pasako – miškas“, – pokalbį pradėjo A. Valenta, subtiliai užsimindamas apie savo ryšį su gamta ir paprastumu.

Vaikų knyga, kuri tampa visų knyga

Vienas iš pagrindinių laidos akcentų buvo ukrainiečių autoriaus Kornelijaus Čiukovskio knygos „Daktaras Aiskauda“ pristatymas. Leidinys išskirtinis tuo, kad jis parengtas Brailio ir reginčiųjų raštu, o jį papildo taktilinės iliustracijos. Tai reiškia, kad pasakojimą gali skaityti tiek regintys vaikai ir jų tėvai, tiek regėjimo negalią turintys mažieji, lytėdami paveikslėlius pirštais.

Tokios knygos tampa ne tik edukaciniu įrankiu, bet ir svarbia priemone šeimai ar klasei bendrauti. Vaikai mokosi pažinti pasaulį kartu, o suaugusieji turi galimybę padėti ir palaikyti. Kaip sako pats pašnekovas, ši leidyba yra daugiau nei knygos – tai būdas kurti įtrauktį ir ugdyti bendrystę.

„Vaikas, kuris niekada nematė šuns ar katės, pirštais gali pažinti jų skirtumus. Tai nėra paprasta, bet taip formuojasi pirmieji vaizdiniai. Tokia knyga tampa ne tik literatūra, bet ir pažinimo tiltu“, – pabrėžė A. Valenta.

Vilniaus daugiakultūriškumo atspindžiai

Įdomu tai, kad ši vaikams skirta istorija glaudžiai susijusi su pačiu Vilniumi. Knygos veikėjo – daktaro Aiskaudos – prototipu tapo garsus žydų kilmės gydytojas Cemachas Šabadas, gyvenęs sostinėje XX amžiaus pradžioje. Jis buvo vadinamas vaikų draugu, gydė tiek žmones, tiek gyvūnus, o jo atminimas įamžintas miesto centre stovinčia skulptūra.

Šis istorinis ryšys primena apie Vilniaus daugiakultūriškumą ir tradiciją, kurioje persipynė įvairios tautos bei bendruomenės. Pasak Valentos, knyga apie daktarą Aiskaudą yra ne tik pasaka, bet ir pasakojimas apie tai, kaip vieno žmogaus veikla gali tapti miesto istorijos dalimi bei įkvėpti literatūrą, žinomą visame pasaulyje.

„Ukrainiečių autorius Kornelijus Čiukovskis, kurdamas istoriją apie daktarą, įkvėpimo sėmėsi iš Vilniuje gyvenusio gydytojo. Taip į pasaulinę literatūrą įėjo ir Vilnius“, – pastebi pašnekovas.

Žurnalas „Mūsų žodis“ – puslapiai, jungiantys bendruomenes

Dar viena svarbi tema – žurnalas „Mūsų žodis“, kurio redakcijai atstovauja Alvydas Valenta. Leidinys leidžiamas nuo 1959 metų ir iki šiol išlieka ypatingas dėl savo formų įvairovės: jis pasiekia skaitytojus Brailio raštu, padidintu šriftu, audio formatu, elektroniniu būdu ir specialiu BRF pavidalu. Tai vienas universaliausių leidinių Lietuvoje, atveriantis kultūros ir informacijos lauką regėjimo negalią turintiems žmonėms.

Žurnalo istorija atskleidžia ne tik leidybos tradicijas, bet ir drąsą. Net sovietmečiu, kai cenzūra ribojo laisvą žodį, „Mūsų žodis“ sugebėjo praverti langelį į kitokį gyvenimą – Vakarų kultūrą ir socialines idėjas. Tai įrodo, kad net ir nedidelis leidinys gali tapti tiltu tarp bendruomenių ir kartų.

„Net sovietmečiu, kai veikė cenzūra, žurnalas sugebėjo praverti mažą langelį į kitokią kultūrą, į Vakarų pasaulį. Tai buvo tiltas, kurio vertė iki šiol išlieka“, – sako A. Valenta.

Asmeniniai keliai: nuo Kamino Lituano iki pajūrio smėlio

Pokalbyje nemažai vietos skirta ir asmeninėms patirtims. Alvydas Valenta dalijosi įspūdžiais iš Camino Lituano kelio, kurį ėjo kartu su bendraminčiais. Pasak jo, piligriminis ėjimas nėra vien fizinis išbandymas – tai kelionė į save, santykio su aplinka ir su aukštesnėmis vertybėmis paieška.

Kartu jis prisiminė ir pasivaikščiojimus Baltijos pajūriu, kai vienoje pusėje atsiveria jūra, o kitoje – kopos ir miškas. Tokie momentai tampa ypatingomis gyvenimo patirtimis, kurios išlieka ilgai.

„Ėjimas nėra tik fizinis procesas. Tai santykis su savimi, su aplinka ir su tuo, kas yra aukščiau už tave. Atsakymus dažnai atrandi vėliau, ne pačiame kelyje“, – atviravo pašnekovas.

Knygos – visam gyvenimui

Neatsitiktinai didžioji pokalbio dalis sukosi apie knygas. Alvydas Valenta prisipažino, kad ankstyvas ryšys su literatūra jį paskatino eiti kūrybos keliu, o dabar jis pats leidžia ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų knygas, siekdamas, kad jos taptų prieinamos kuo platesniam skaitytojų ratui.

Jo manymu, vaikystės literatūra yra ypatinga – ji turi galią atsinaujinti su kiekviena nauja karta ir vis iš naujo priminti svarbiausias gyvenimo vertybes. Todėl jis ragina ne tik skaityti vaikams, bet ir patiems sugrįžti prie seniai pamirštų pasakų, jose atrandant vis naujas prasmes.

„Savo vaikams pradėkite skaityti vaikiškas knygas – ir patys kartais jas atsiverskite. Net pažįstamos istorijos gali nušvisti naujai, jei į jas pažvelgsime kitu kampu“, – kvietė A. Valenta.

„Labas, Vilniau!“ pokalbis su Alvydu Valenta – tai ne tik pasakojimas apie vieną knygą ar vieną leidinį. Tai platesnė istorija apie Vilniaus kultūrų sankirtą, apie literatūrą, kuri tampa prieinama kiekvienam, apie žurnalus, kurie palaiko bendruomenės dvasią, ir apie keliones, kurios praturtina žmogų iš vidaus.

Šis pokalbis kviečia sustoti ir pagalvoti: kokias knygas mes patys paliekame savo vaikams, kokius tiltus kuriame tarp žmonių, ir kokius atsakymus randame, kai išeiname iš savo kasdienybės ribų.