„Gyvenimo papartėliuose“ Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbėjosi su Gediminu Andriukaičiu, „Nepatogaus kino“ vadovu, apie 20-metį švenčiantį Nepatogaus kino festivalį, jo išskirtinę Nepatogaus kino programą ir šių metų dokumentinius filmus. Pokalbyje aptarta, kokias istorijas žiūrovams siūlo Nepatogus kinas 2026, kuo išsiskiria jubiliejinė festivalio programa ir kodėl dokumentinis kinas gali ne tik suteikti naujos informacijos, bet ir paskatinti pažvelgti į pasaulį iš kitos perspektyvos. Gediminas Andriukaitis pristato ryškiausius šių metų filmus, kalba apie kino poveikį žmogui, empatiją, gamtosaugą, vienatvę, visuomenės problemas ir prie festivalio prisidedančius renginius.

20 metų „Nepatogaus kino“

Pasak Gedimino Andriukaičio, šių metų festivalio jubiliejus išskirtinis ne tik dėl skaičiaus. Festivalio programa apima skirtingas temas – nuo gamtosaugos ir klimato kaitos iki žmogaus santykių, vienatvės, vyriškumo, visuomenės problemų ir istorinių įvykių.

Vienas svarbiausių jubiliejinės programos akcentų – žiūrovų išrinkti filmai, kurie per dvidešimt festivalio metų jiems labiausiai įsiminė. Iš šių pasirinkimų suformuota retrospektyvinė programa „Dvidešimt metų nepatogaus kino“. Joje atsidūrė filmai, kurie, kaip pasakojo Gediminas, savo istorijomis ir poveikiu žiūrovams išliko svarbūs net praėjus ne vieneriems metams.

Filmai, kurie skatina žiūrėti kitaip

Pokalbyje daug dėmesio skirta pačiai „Nepatogaus kino“ idėjai. Kodėl kinas vadinamas nepatogiu? Gediminas Andriukaitis paaiškino, kad nepatogumas nebūtinai reiškia sunkią ar nemalonią žiūrėjimo patirtį. Priešingai – tai filmai, kurie ne visada pateikia aiškius atsakymus, tačiau palieka klausimų ir skatina žiūrovą mąstyti.

„Šie filmai ypatingi tuo, kad jie nesiekia pateikti vieno konkretaus atsakymo. Priešingai, jie skatina kelti dar daugiau klausimų, pažvelgti į dalykus iš kitos perspektyvos ir atrasti kažką naujo.“

Pasak pašnekovo, geras filmas neturėtų baigtis kartu su titrais. Jeigu istorija priverčia žmogų po seanso dar ilgai apie ją galvoti, vadinasi, ji pasiekė savo tikslą.

„Jeigu filmas sukelia minčių, jis padeda į dalykus pažvelgti iš visiškai kitokios perspektyvos, nei galbūt galvojai iš pradžių, ir atrasti kažką naujo.“

Gamta, klimatas ir aplinkosauga

Šių metų festivalio programoje nemažai dėmesio skiriama gamtai, aplinkosaugai ir žmogaus santykiui su aplinka. Vienas iš ryškesnių pavyzdžių – Vincento Munier filmas „Miško šnabždesiai“, išsiskiriantis įspūdinga kinematografija ir garso takeliu.

Filmas ypatingas tuo, kad jį rekomenduojama patirti kino teatre, o jo žiūrovams numatyta ir papildoma veikla – galimybė dalyvauti loterijoje bei laimėti ekskursiją su profesionaliu ornitologu.

Kitas programoje pristatomas filmas „Karštis“ nukelia į Vidurio Rytų aplinką, kur žmonės susiduria su itin aukšta temperatūra ir ieško būdų prisitaikyti prie sąlygų, kai gyvenimas lauke tampa vis sudėtingesnis. Šiam filmui numatytas ir išskirtinis seansas prekybos centre CUP.

Nuo Amazonės džiunglių iki Vilniaus betono

„Nepatogaus kino“ programa šiemet leidžia keliauti labai skirtingomis kryptimis. Vienas iš sugrįžtančių filmų – „Sutemų hora“, pasakojantis apie mokslininką, tyrinėjantį Amazonės džiunglių garso peizažą. Filmas į festivalio programą sugrįžta po maždaug dešimties metų, nes anksčiau padarė didelį įspūdį žiūrovams.

Programoje galima rasti ir filmą „Betono istorija“, įkvėpusį specialią ekskursiją po Vilniaus betoną. Taip festivalio patirtis iš kino salės persikelia į miestą ir kviečia į įprastą aplinką pažvelgti kitaip.

Kinas kaip empatijos įrankis

Pokalbyje paliesta ir viena svarbiausių dokumentinio kino galių – gebėjimas priartinti žmogų prie kito žmogaus patirties. Skirtingai nei statistika ar sausa informacija, dokumentinis pasakojimas leidžia žiūrovui įsitraukti emociškai, pamatyti konkretaus žmogaus gyvenimą ir pabandyti suprasti jo pasirinkimus.

„Kinas yra didžiulis empatiją skatinantis įrankis, nes stebėdami tas istorijas ir matydami jų pasakojimus mes labai įsijaučiame. Tada galime pabandyti išgyventi to žmogaus dramą.“

Ši mintis atsispindi ir festivalio filmuose, kuriuose kalbama apie migraciją, vienatvę, visuomenės problemas, gamtą ar žmogaus pasirinkimus. Žiūrovas kviečiamas ne tik stebėti kitų gyvenimus, bet ir juos suprasti.

Vienatvė, vyriškumas ir žmogaus ryšio paieškos

Vienas iš pokalbyje aptariamų filmų – „Brangus rytojų“, pasakojantis apie vienatvės problemą Japonijoje. Filme stebimi žmonės, kurie pasineria į darbą, nutolsta nuo artimųjų ir ieško būdų sugrįžti į ryšį su kitais.

Gediminas Andriukaitis pastebi, kad nors istorija pasakoja apie Japonijos visuomenę, vienatvės tema nėra tolima ir kitoms visuomenėms.

„Visi mes norime to ryšio. Žmogui jis yra labai svarbus.“

Kitas festivalio filmas „Vyro pažintis“ nagrinėja vyriškumo ir vyrų bendruomenių temą. Po filmo numatomos diskusijos apie tai, kas šiandien yra vyriškumas ir kaip keičiasi lyčių santykių normos Vakarų visuomenėje.

Festivalis neapsiriboja kino sale

Dar viena svarbi „Nepatogaus kino“ dalis – lydintys renginiai. Festivalio metu organizuojami pokalbiai, susitikimai, diskusijos, ekskursijos ir kitos patirtys. Festivalis taip pat siekia, kad dokumentinis kinas būtų kuo lengviau prieinamas skirtingoms auditorijoms.

Šiemet festivalio iniciatyvoje dalyvauja daugiau kaip 400 bibliotekų. Jose lankytojai gali gauti prieigą prie festivalio programos, o kai kur organizuojami ir specialūs seansai.

Festivalį galima patirti ne tik kino teatruose – dalį filmų galima žiūrėti internetu, o kai kurie renginiai vyksta bibliotekose ar net netradicinėse miesto erdvėse.

Filmai, kurie lieka su mumis

Pokalbio pabaigoje Gediminas Andriukaitis kalbėjo apie tai, kodėl dokumentinis kinas ir jo istorijos gali būti svarbios ilgai po filmo peržiūros. „Nepatogaus kino“ idėja paremta ne vien galimybe pamatyti pasaulio dokumentiką, bet ir noru paskatinti žiūrovą mąstyti, klausti, suprasti kitą žmogų ir pažvelgti į įprastus dalykus iš naujos perspektyvos.