„Vakaro pokalbiai“ laidos vedėjas Jonas Vitkauskas kalbina psichologą, verslininką, bei šešių vaikų tėtį Sikstą Ridzevičių. Tai vienas tų pokalbių, kuriuose lengvas humoras susipina su egzistenciniais klausimais, o kasdieniškos situacijos – su giliais žmogaus vidinio pasaulio sluoksniais. Sikstas dalijasi savo „50 gyvenimo atradimų“, tikėjimo ir savistabos patirtimis, kalba apie ego prigimtį, atsakomybę, tėvystę, discipliną, šiuolaikinio žmogaus iliuzijas ir nuolatinį savęs kūrimą.

Ego prigimtis ir mūsų santykis su žodžiais AŠ ir MAN

Pokalbis prasideda nuo istorijos, kuri pakeitė Siksto požiūrį į pačius paprasčiausius, bet galbūt pavojingiausius žodžius – „aš“ ir „man“. Jis pasakoja, kaip vienuolis, išklausęs jo nusiskundimų apie gyvenimo neteisybes, tarė:
„Kol tu kartosi tuos žodžius AŠ ir MAN – laimingas nebūsi.“

Ši frazė tapo pradiniu tašku ilgesnei refleksijai apie ego: kiek jame yra autentiško „aš“, o kiek baimės, kontrolės poreikio, tuštumo ar bandymo pasirodyti geresniam nei esi. Sikstas nubrėžia aiškią ribą tarp ego, kuris naudojamas kaip gynybinė konstrukcija, ir ego, kuris tampa brandos ir atsakomybės kanalu:

„Jeigu tas AŠ eina su žodžiu atsakingas – AŠ atsakingas – tai puikus žodžių junginys.“

Ego šiame pokalbyje atsiskleidžia ne kaip demonizuotina jėga, o kaip neišvengiamas žmogaus tapatybės komponentas, kurį galima pažinti, transformuoti ir įdarbinti sąmoningam gyvenimui.

Savęs atradimas ir savęs kūrimas: iliuzijos ir tikrovė

Sikstas itin kritiškai vertina populiarią idėją apie „savęs atradimą“. Jo požiūriu, savęs atradimas yra kryptis į praeitį, o gyvenimas – į priekį:

„Aš savęs neieškau. Aš kuriu save.“

Laidoje nagrinėjama, ką iš tikrųjų reiškia savikūra: tai ne momentinis „supratau, kas esu“, bet nuolatinis apsisprendimas, ką nori įkūnyti kaip žmogus. Sikstas kalba apie save kaip apie projektą, kurį nuolatos tobulina: kaip vadovą, kaip vyrą, kaip tėvą. Tai – sąmoningas kūrybinis procesas, kurį jis apibūdina kaip vieną svarbiausių žmogaus uždavinių.

Ši tema natūraliai veda į mintį apie ribojančius įsitikinimus, kuriuos daugybė žmonių laiko nepajudinama tiesa: „negaliu“, „man nepavyks“, „tai neįmanoma“. Sikstas kelia klausimą: o kas pasakė, kad negalima? Dažnai tik pats žmogus. Todėl, užuot ieškoję „tikrojo savęs“, pokalbio pašnekovai kalba apie atsakomybę už tai, ką pasirenkame iš savęs kurti.

Tėvystė kaip giliausia žmogaus patirtis

Ypač šiltai pokalbyje skamba tėvystės tema. Būdamas šešių vaikų tėčiu, Sikstas atvirauja, kad pats nesijaučia tapęs vaikų auklėjimo ekspertu – priešingai, su kiekvienais metais supranta, kiek daug nežino:

„Su pirmais vaikais žinojau daugiau. Dabar – kuo toliau, tuo mažiau žinau.“

Laida atskleidžia, kaip tėvystė keičia žmogų – ne tik per atsakomybę, bet ir per kasdienes situacijas, netikėtumus ir ribų paieškas. Sikstas teigia, kad tėvystė – viena įdomiausių patirčių, kokias žmogus gali gauti šiame pasaulyje. Ji tampa ne tik išbandymu, bet ir didžiausiu mokytoju, kuris padeda suvokti, kas yra tarnystė, kantrybė, tikrumas ir žmogiška šiluma.

Lengvo gyvenimo iliuzija ir kodėl patogumas veda į susinaikinimą

Viena iš stipriausių pokalbio temų – lengvo gyvenimo paieškos, kurias Sikstas vadina tiesiausiu keliu į vidinę tuštą ir net depresiją. Jo įsitikinimu, nuolatinis komforto ir palengvinimo siekis atima iš žmogaus atsparumą ir gebėjimą priimti gyvenimo iššūkius.

Šiuolaikinis žmogus gyvena pasaulyje, kuriame viskas daroma „kad būtų lengviau“: automatizuotos sistemos, robotai-siurbliai, programėlės, kurios sutaupo kelias minutes. Tačiau, pasak Siksto, šita kryptis pavojinga:

„Lengvas gyvenimas labai dažnai veda į savidestrukciją.“
„Venk lengvo gyvenimo ir tuščios garbės.“

Jo mintis aiški: tik per pastangą, discipliną, darbą ir kartais net įtampą žmogus atranda savo tikrąją vertę ir atsilaiko prieš vidinius nuosmukius.

Tarnystė, tikėjimas ir įžengimas į gilesnę perspektyvą

Pokalbis neatsiejamas ir nuo tikėjimo temos – Sikstas pasakoja, kaip ilgus metus lankė psichoterapiją, tačiau galiausiai suprato, kad ieško kitokių klausimų ir kitokios kalbos. Tai atvedė jį prie religijos, vidinės tylos ir naujų prasmių šaltinių:

„Tada paskambinau savo terapeutui ir sakiau: atsiprašau, ne į tas duris pabeldžiau.“

Jis kalba apie išpažintį kaip savęs atvėrimą, apie metaforas, kurios padeda suprasti žmogaus vidinį dvilypumą, ir apie ego, kurį gali „nukryžiuoti“ ne iš neapykantos, bet iš suvokimo, kad kitaip nebus tikros laisvės. Tikėjimas čia pateikiamas ne kaip dogma, o kaip gilesnės perspektyvos forma, padedanti žmogui atsispirti nuo savo paties ribojimų.

Žmogus, judėjimas ir nuolatinis pasirengimas rytojai

Pokalbis užbaigiamas tema apie pasirengimą netikėtumams ir gyvenimo trapumą. Sikstas dalijasi mintimi, kuri gimė pandemijos metu, kai griuvo verslai, žlugo planai ir kilo bendras visuotinės grėsmės jausmas:

„Turi būti pasiruošęs rytoj numirti, o rytoj pradėti viską iš naujo.“

Ši frazė tampa viso pokalbio esme – gyvenimas nuolat juda, keičiasi ir griauna mūsų užtikrintumą, bet tuo pat metu suteikia progą kasdieną kurti save iš naujo, pasirenkant prasmingus dalykus: santykius, atsakomybę, darbą, meilę ir tarnystę.