Laidoje „Baletas kalba“ vedėja Julija Šumacherytė kalbina Olesią Shaytanovą – iš Kijevo į Vilnių atvykusią šokėją, tapusią Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina. Jos kelias į sceną prasidėjo anksti – penkerių metų, kai mama nuvedė ją į tautinių šokių pamokas. „Mama norėjo sustiprinti mano nugaros raumenis, bet nė neįtarė, kad šokis taps mano likimu“, prisimena Olesia. Vėliau šeima persikėlė iš Krymo į Harkovą, o tada į Kijevą, kad dukra galėtų mokytis geriausiose baleto mokyklose. „Tėvai padarė viską, kad gaučiau gerą išsilavinimą. Dabar esu čia – jų dėka“, sako ji su dėkingumu.
Baigusi Kijevo valstybinę baleto mokyklą, Olesia gavo kvietimus iš Marijos teatro Sankt Peterburge, Maskvos Didžiojo teatro bei trupės Vokietijoje, tačiau širdis ją atvedė kitur. „Intuityviai jutau, kad nenoriu vykti į Rusiją. Norėjau vietos, kur jausčiausi laisva“, pasakoja balerina. Lemtingu tapo pasiūlymas iš tuometinio LNOBT baleto vadovo Kšištofo Pastoro – atvykti į Vilnių vos per dešimt dienų pasiruošti „Don Kichoto“ premjerai. Po pasirodymo jai buvo pasiūlyta likti. „Po premjeros supratau – noriu likti čia. Teatras tapo mano namais.“
Kasdienybė, kuri prasideda nuo klasės
Olesios diena prasideda anksti – 10 valandą ryto ji jau teatre. Baleto pamoka – tai ne tik apšilimas, bet ir savotiškas ritualas. „Negaliu pradėti dienos be pamokos. Tai mūsų kasdienis įkvėpimas ir pasiruošimas“, sako ji. Po pamokos laukia repeticijos, o jei vakare numatytas spektaklis, pasiruošimas prasideda dar popiet. „Nuo 16 valandos aš jau teatre – tai mano laikas susikaupti, pasinerti į vaidmenį ir pasiruošti magijai.“ Tokia disciplina Olesiai ne rutina, o gyvenimo ritmas, kuriame telpa ir tyla, ir koncentracija, ir pagarba menui.
Publikos šiluma ir dėkingumo energija
Per savo karjerą Olesia yra šokusi įvairiose šalyse – nuo Japonijos iki Italijos, tačiau Lietuvos publika jai liko brangiausia. „Čia tiek daug meilės ir palaikymo, kad visada jaučiu atsakomybę prieš žiūrovus. Aš šoku ne tik dėl savęs, bet dėl jų.“ Ji sako, kad kiekvienas spektaklis – tai emocijų mainų procesas, kuriame scena ir salė kvėpuoja tuo pačiu ritmu. „Po aplodismentų jaučiu dėkingumą. Visa energija grįžta atgal, ir tu tampi dar stipresnė.“ Olesia tiki, kad žiūrovų šiluma padeda balerinai augti, o jų žvilgsniai – geriausias įvertinimas už visus metus, praleistus prie veidrodžio salėje.
Kūno ir sielos balansas
Po daugelio metų scenoje Olesia išmoko klausyti savo kūno. „Anksčiau galvojau, kad esu nesulaužoma. Dabar žinau – kūnas kalba, jį reikia girdėti“, sako ji. Balerina atvirauja, kad rūpinasi ne tik fizine forma, bet ir emocine pusiausvyra. Jos kasdienybėje atsirado jogos ir pilateso praktikos, kineziterapija, sveika mityba ir pakankamas poilsis. „Mityba turi būti intuityvi. Jei nori šokolado – suvalgyk. Svarbiausia balansas.“ Olesia pabrėžia, kad rūpestis savimi nėra silpnumas – tai būtina sąlyga menininko ilgaamžiškumui. „Rūpintis reikia ne tik kūnu, bet ir siela, ir sveikata. Balete negali atsiriboti nuo savo emocijų – jos tampa tavo judesiais.“
Kai šokis tampa gyvenimu
Nors baleto karjera nėra ilga, Olesia sako, kad negali įsivaizduoti savo gyvenimo be scenos. „Net kai nebešoksiu, liksiu baleto pasaulyje. Negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be jo.“ Ji dalijasi, kad šokis jai yra viskas – darbas, kvėpavimas, būdas mąstyti. „Scena – mano teritorija. Čia galiu daryti viską, ko kartais neišdrįstu gyvenime.“ Jos akimis, baletas – tai ne vien technika ar tobulumas, bet nuolatinis ryšys su savimi. „Vienas svarbiausių dalykų – mokėti būti kitokiam ir tuo pačiu likti savimi. Scenoje turi investuoti ne tik kūną, bet ir širdį.“
Patarimai mažajai Olesiai
Paklausta, ką pasakytų mažajai sau – pirmajai, apsimovusiai šokių batelius, Olesia šypteli: „Labiau pasitikėk savimi ir rūpinkis savo siela. Duok sau laiko pailsėti ir jausti emocijas.“ Ji prisipažįsta, kad įkvėpimo semiasi iš šeimos – iš tėvų, kurie patikėjo jos talentu, ir iš žmonių, kurie ją palaiko. „Mano šeima visada buvo mano ramstis. Jie pamatė, kad turiu potencialą, ir dabar aš esu ten, kur turiu būti.“
Baletas kalba – apie gyvenimą
Laida „Baletas kalba“ atskleidžia baleto pasaulį ne per stereotipus, o per žmogaus istoriją – jautrią, atvirą ir kupiną dėkingumo. Olesios Shaytanovos pasakojimas – tai priminimas, kad menas gimsta iš kasdienybės, iš kantrybės, iš meilės tam, ką darai. Ji savo pavyzdžiu rodo, jog baletas – ne vien šokis scenoje, bet visa gyvenimo filosofija. „Baletas nėra sportas. Tai menas, kuris moko klausyti, jausti ir būti tikru.“
