Laidoje „Baletas kalba“ vedėja Julija Šumacherytė kviečia į šiltą, išsamų ir įkvepiantį pokalbį su Eligijumi Butkumi – vienu ryškiausių Lietuvos baleto vardų, ilgamečiu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistu, o šiandien – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotoju baleto ugdymui.
Ši istorija – apie kelią, prasidėjusį mažame Užvenčio miestelyje Žemaitijoje, apie vaikystės svajones, pasiryžimą, apie kūrybos ir laisvės pojūtį, lydintį visą gyvenimą.
Eligijus pasakoja, kad šokis jo gyvenime atsirado dar prieš baletą – viskas prasidėjo nuo liaudies šokių. Pirmoji mokytoja Onutė Jankauskienė įskiepijo meilę judesiui ir pastebėjo jo talentą. Nors jis gyvai baleto nebuvo matęs, šokis jį užbūrė. Kai iš Vilniaus paskambino ir pasiūlė atvykti į tuometinę baleto mokyklą, Eligijus nedvejojo: „Mama, važiuojam.“ Šis sprendimas tapo lūžiu, atvėrusiu kelią į pasaulį, kuriame šokis tapo gyvenimo forma.
Pirmieji įspūdžiai ir atrasta laisvė
Atvykęs į Vilnių, Eligijus atsidūrė visai kitame pasaulyje – dideliame mieste, sąjūdžio laikų atmosferoje, kur viskas alsavo laisve ir pokyčiais. Jis prisimena, kaip visa aplinka stebino savo dydžiu, o laisvės pojūtis tapo naujos kūrybinės energijos šaltiniu. „Atvykęs iš mažo miestelio, staiga pajutau, kad čia galima kvėpuoti kitaip – plačiau, giliau, kūrybingiau,“ – dalijasi jis.
Pirmieji žingsniai Čiurlionio menų mokykloje paliko neišdildomą įspūdį. Eligijus iki šiol prisimena mokyklos kvapą, kurį vėl pajuto po daugelio metų sugrįžęs – jau ne kaip mokinys, o kaip vadovas. Tai simbolinis ratas, užsidaręs tarp praeities ir dabarties – tarp dešimtmečio berniuko, svajojusio šokti, ir brandžios asmenybės, ugdančios kitus.
Mokykla, kuri tampa šeima
Kalbėdamas apie Čiurlionio mokyklos metus, Eligijus pabrėžia žmones – mokytojus, auklėtojas, draugus, net virtuvės darbuotojas, kurios visada palaikė ir skatino. „Patyriau daug gerumo ir meilės – tai buvo tikra šeima,“ – sako jis. Bendrabutis, kuriame gyveno, tapo namais, o draugai iš tų laikų liko artimi visam gyvenimui.
Laidoje netrūksta ir šiltų, juokingų prisiminimų – nuo klasiokų išdaigų iki garsiojo plokštainio kepimo jo kambaryje po spektaklio. Tokių istorijų klausydamasis supranti, kad net griežtoje baleto mokykloje visada buvo vietos šypsenai, kūrybai ir bendrystei.
Nuo mokinio iki vedančiojo solisto
Baigęs mokyklą, Eligijus įstojo į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, kur per du dešimtmečius sukūrė daugybę vaidmenų klasikiniuose ir šiuolaikiniuose spektakliuose. Jis sako, kad scenoje jautėsi visiškai realizavęs save – šokęs tai, apie ką svajojo nuo vaikystės. Tarp brangiausių vaidmenų – James’as balete „Silfydė“, Natanėlis „Kopelijoje“, Tristanas „Tristane ir Izoldoje“, „Bolero“. „Man svarbiausia buvo ne pats vaidmuo, o kūrybos procesas – kai spektaklis gimsta nuo pirmos choreografo idėjos,“ – pasakoja jis.
Eligijus pabrėžia, kad kiekvienas vaidmuo – tai ne tik technika, bet ir istorija, kurią reikia papasakoti judesiu. Baletas jam visada buvo daugiau nei profesija – tai gyvenimo kalba.
Mokytojai ir įkvėpimas
Pokalbio metu daug dėmesio skiriama mokytojams – žmonėms, kurie formavo Eligijų nuo pat pirmųjų dienų. Jis pabrėžia, kad kiekvienas pedagogas paliko savo pėdsaką, tiek mokykloje, tiek teatre. „Mokytojas – tai žmogus, kuris ne tik moko technikos, bet ir padeda suprasti, kas esi. Jis mato tave iš šalies ir išmoko girdėti save pačiam,“ – sako Eligijus.
Šiandien jis pats stovi toje pačioje pusėje – kaip vadovas ir mentorius, siekiantis perduoti žinias jaunajai kartai. Būtent todėl vadovavimas jam nėra tik administracinis darbas, o galimybė padėti kitiems atrasti savo kelią.
Vadovo darbas – tarp kūrybos ir atsakomybės
Nuo 2016 metų Eligijus eina Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus direktoriaus pavaduotojo pareigas. Šis darbas – platus ir reikalaujantis visapusiško įsitraukimo: nuo strategijos, renginių organizavimo, tarptautinių projektų iki bendravimo su mokiniais, mokytojais ir tėvais. „Kartais atrodo, kad darau viską – nuo dokumentų iki kūrybos idėjų. Bet tame yra prasmė. Kiekviena diena pilna iššūkių, bet ir atradimų,“ – dalijasi jis.
Eligijus džiaugiasi, kad mokykla švenčia reikšmingus jubiliejus – Čiurlionio 150-metį, mokyklos 80-metį ir Lietuvos baleto 100-metį. Tai, anot jo, primena, jog baleto istorija tęsiasi, o kiekvienas mokinys – naujas puslapis šioje tradicijoje.
Pedagogikos misija ir vizija ateičiai
Eligijus tiki, kad baleto ugdymas šiandien turi būti ne tik apie techniką, bet ir apie asmenybės formavimą. Jo siekis – skatinti mokinius būti kūrybingais, smalsiais ir mąstančiais žmonėmis. „Norisi, kad jie būtų aktyvūs, domėtųsi pasauliu, o ne tik tobulintų piruetus. Šokėjas turi būti plačios sielos žmogus.“
Jis didžiuojasi, kad mokykloje šalia klasikinio šokio programos jau penkiolika metų gyvuoja šiuolaikinio šokio kryptis. Abi programos, jo nuomone, viena kitą papildo ir atveria kelią naujoms meninėms formoms bei bendradarbiavimui su kitų šalių mokyklomis. Eligijus viliasi, kad Čiurlionio mokykla ir toliau bus ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu matomas kūrybos centras.
Kūrybos ir gyvenimo energijos šaltiniai
Paklaustas, iš kur semiasi įkvėpimo, Eligijus nedvejodamas atsako – iš kelionių. Jam svarbu pažinti pasaulį, stebėti architektūrą, miestus, žmones. „Jei užsidarysi tik baleto salėje, pasidarysi neįdomus,“ – sako jis. Knygos, parodos, filmai, kelionės jam padeda išlaikyti kūrybinį gyvybingumą.
Baletas jo gyvenime niekada nebuvo uždara disciplina – tai langas į pasaulį, būdas bendrauti, pažinti, suprasti.
Baletas kaip gyvenimo būdas
Laida „Baletas kalba“ su Eligijumi Butkumi – tai ne tik pasakojimas apie meną, bet ir apie žmogų, kuris viską, ką daro, daro su meile. Nuo pirmųjų šokio žingsnių Užventyje iki vadovavimo prestižinei mokyklai – tai istorija apie atkaklumą, kūrybiškumą ir tikėjimą tuo, ką darai.
Eligijaus istorija primena, kad baletas – tai daugiau nei profesija. Tai gyvenimo būdas, nuolatinė kelionė, kurioje svarbiausia – išlikti smalsiam, atviram ir dėkingam.
