„Baletas kalba“ laidos vedėja Julija Šumacherytė kalbina Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto artistą Joną Kertenį. Pokalbis atveria ne tik profesinį baleto užkulisių pasaulį, bet ir vidinę šokėjo kelionę – nuo vaikystės pasirinkimų iki brandžių sceninių patirčių, savikritikos ir nuolatinio savęs ieškojimo.

Kelio pradžia: vaikystė, abejonės ir sprendimas pasilikti

Jonas baletą pasirinko dar vaikystėje – būdamas ketverių pradėjo lankyti minimūzą, o vėliau įstojo į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Nors pradžioje sprendimą lydėjo smalsumas ir žaidybiškumas, paauglystėje atsirado ir rimtų abejonių.

„Būdavo momentų, kai galvodavau – ar tikrai noriu taip sunkiai dirbti visą laiką? Ar tai bus mano kelias?“ – prisimena jis.

Vis dėlto apsispręsti padėjo ne kasdienės repeticijos, o žiūrėjimas į sceną iš šalies. Spektakliai ir stiprios asmenybės scenoje tapo pagrindine motyvacija pasilikti balete.

„Jeigu pamatau stiprų spektaklį, gerus vedančiuosius – iškart pagalvoju: aš irgi taip noriu.“

Baletas – daugiau nei hobis

Pokalbyje paliečiama ir dažnai visuomenėje klaidingai suvokiama baleto profesija. Jonas atvirai pasakoja, kad žmonėms už baleto pasaulio ribų dažnai tenka aiškinti, jog tai – ne tik pasirodymas scenoje.

„Žmonės galvoja, kad tiesiog ateini, pašoki ir viskas. Bet pasiruošimas trunka mėnesiais – tai kasdienis, labai sunkus darbas.“

Baletas jam – meno ir sporto sintezė, reikalaujanti ne tik technikos, bet ir emocinio pasirengimo.

Vaidmens kūrimas: nuo choreografo vizijos iki asmeninės patirties

Jonui itin svarbus choreografo pasakojimas apie vaidmenį ir jo kontekstą. Vien tik išmokti choreografiją – nepakanka.

„Jeigu nežinau, apie ką yra vaidmuo, galiu padaryti judesius, bet nebūsiu tas personažas.“

Didelę įtaką jam padarė Martyno Rimeikio kūrybiniai procesai ir Jozefo vaidmuo, tapęs lūžio tašku santykyje su šiuolaikiniu šokiu.

„Tai buvo pirmas tikras prisilietimas prie šiuolaikinio šokio. Ir supratau, kad man tai labai tinka.“

Kurdamas personažus, dalį jų emocijų Jonas semiasi ir iš asmeninių patirčių.

„Sakyčiau, apie 50 procentų. Jei pats kažką išgyvenai, daug lengviau tai perteikti judesiu.“

Emocijos, baimės ir savikritika

Vienas atviriausių pokalbio momentų – emocijos, kurias scenoje išreikšti sunkiausia. Netikėtai Jonas įvardija ne liūdesį, o linksmumą.

„Man niekada nebuvo lengva būti linksmam scenoje. Net jei šypsausi, per judesį tai ne visada persiduoda.“

Ne mažiau atvirai jis kalba ir apie didžiausią sceninę baimę – „baltą lapą“, kai akimirkai visiškai pamiršti choreografiją.

„Tai pats nemaloniausias jausmas. Tada supranti, kaip svarbu susitvarkyti su jauduliu.“

Padeda savęs padrąsinimas ir priminimas apie įdėtą darbą.

„Reikia pasakyti sau: tu viską moki, tu viską darei – dabar tiesiog pasimėgauk.“

Kūnas, traumos ir pozityvumo paieška

Laidoje aptariamas ir šokėjo santykis su kūnu. Jonas prisimena rimtą traumą mokyklos metais, kai pusę metų negalėjo šokti, tačiau net ir tuomet bandė ieškoti pozityvios pusės.

„Supratau, kad labai sustiprėjo mano kairė koja. Iš blogo dalyko išėjo geras.“

Jam svarbu neapsistoti ties nesėkmėmis ir net sunkiose dienose rasti, už ką būti dėkingam.

Baletas kaip gyvenimo mokytojas

Pokalbio pabaigoje Jonas reflektuoja, ką jam davė scena ir baletas apskritai.

„Baletas išmokė kovoti su baime. Jeigu ne scena, aš turbūt niekada neišdrįsčiau išeiti prieš žmones.“

Paklaustas, kaip apibūdintų baletą žmogui, niekada nebuvusiam teatre, jis atsako paprastai:

„Tai kitas pasaulis. Tai galimybė pamatyti ir pajusti tai, ko kasdien nematai.“