„Vakaro pokalbių“ laidoje vedėjas Jonas Vitkauskas kalbina Daivą Babilevičienę, asmeninių santykių ir emocinės gerovės terapeutę, apie asmenines ribas – temą, kuri aktuali kiekvienam. Pokalbis kviečia pažvelgti į vieną svarbiausių šiuolaikinės emocinės sveikatos klausimų: kaip išlaikyti save santykiuose su kitais, ir kodėl pasakyti „ne“ dažnai yra sunkiau nei atrodo.
Kas yra asmeninės ribos
Asmeninės ribos – tai nematoma linija, kuri skiria mūsų vidinį pasaulį nuo aplinkos. Tai ne tik fizinis atstumas ar asmeninė erdvė, bet ir emociniai, dvasiniai bei psichologiniai mūsų poreikiai. Daiva Babilevičienė aiškina, kad žmogus, nežinantis savo poreikių, dažnai nesupranta ir savo ribų. Tokiu atveju aplinkiniai lengvai peržengia tą nematomą liniją – ne iš blogos valios, o todėl, kad mes patys nesugebame jos parodyti.
Pasak pašnekovės, ribos yra glaudžiai susijusios su savęs pažinimu. Kai žmogus neįsivardina, kas jam svarbu, jis linkęs gyventi pagal kitų lūkesčius, prisitaikyti ir stengtis būti „geras“. Toks nuolatinis atitikimas aplinkinių poreikiams veda į vidinį išsekimą – žmogus pavargsta nuo savo pačio tylėjimo.
Paveldėtas mandagumas ir ribų trūkumas
Laidoje kalbama apie tai, kad ribų tema yra ne tik asmeninis, bet ir kultūrinis reiškinys. Dalis mūsų elgesio – tai paveldėti įsitikinimai iš tėvų ir senelių. Daugeliui nuo vaikystės buvo sakoma: „neišsišok“, „būk mandagus“, „pirmiausia padaryk kitiems“. Tokie patarimai, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo geri, ilgainiui moko žmogų ignoruoti savo poreikius.
Psichologė pastebi, kad šiuolaikiniai žmonės vis dar gyvena tarp dviejų polių – kolektyvizmo, kai svarbiausia pritapti, ir individualizmo, kai svarbu išsiskirti. Šis perėjimas kelia įtampą: mokomės išgirsti save, bet kartu bijome būti savanaudžiai. Todėl ribų tema tampa ypač jautri – ji reikalauja subalansuoti pagarbą sau ir pagarbą kitam.
Kai ribos išsitrina santykiuose
Ribų klausimai ypač ryškūs artimuose santykiuose. Partneriai dažnai susiduria su skirtingais tempais, poreikiais ar emociniais lūkesčiais. Vienam norisi veiklos ir bendravimo, kitam – ramybės ir tylos. Tokiose situacijose ribos padeda išlaikyti pusiausvyrą. Pasak Daivos Babilevičienės, svarbiausia mokėti kalbėti – išreikšti savo poreikius, bet ne primesti jų kitam.
Jei žmogus ilgai slepia savo jausmus ar poreikius, anksčiau ar vėliau santykiuose kyla įtampa. Nuo nuolatinio „prisitaikymo“ jis ima jaustis nepastebėtas, o pyktis, kuris nebuvo išreikštas laiku, išsiveržia vėliau – dažnai visai ne vietoje. Pokalbyje pabrėžiama, kad pyktis nėra blogis – tai signalas, kad mūsų ribos pažeistos. Jį svarbu ne slopinti, o išgirsti.
Ribos darbe ir baimė pasakyti „ne“
Didelė pokalbio dalis skirta riboms profesinėje aplinkoje. Dažnas žmogus žino situaciją, kai vadovas krauna vis daugiau užduočių, o pasakyti „noriu sustoti“ – baisu. Bijome, kad būsim palaikyti silpnais ar tinginiais. Pasak Babilevičienės, tokiose situacijose svarbu kalbėti aiškiai, bet pagarbiai.
Užuot kaltinę ar teisindamiesi, galime pasakyti: „Man trūksta resursų atlikti viską laiku, galime kartu peržiūrėti prioritetus?“ Tai rodo atsakomybę, o ne pasyvumą. Tokia komunikacija leidžia išlaikyti profesinį orumą ir emocinę pusiausvyrą. Tylėjimas, priešingai, dažnai veda į perdegimą ir vidinį nusivylimą.
Kūno signalai ir emocinė pagarba sau
Psichologė pabrėžia, kad ribas pirmiausia pajunta kūnas. Nerimas, įtampa, nuovargis ar net fizinis skausmas dažnai yra ženklas, kad leidžiame kitiems peržengti tai, kas mums priimtina. Kūnas kalba garsiau nei žodžiai – tik reikia išmokti jį girdėti.
Tuo pat metu ribų laikymasis nėra apie atsiribojimą ar šaltumą. Tai gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą – būti su kitais, bet neprarasti savęs. Tokie įgūdžiai formuojasi palaipsniui, dažnai per kasdienes situacijas. Net maži „ne“ – pavyzdžiui, atsisakymas dar vienos užduoties ar kvietimo, kai jauti nuovargį – tampa žingsniu į brandesnį santykį su savimi.
Atvirumas – kelias į tikrus santykius
Pokalbio pabaigoje Daiva Babilevičienė pabrėžia, kad tikrasis atvirumas prasideda tada, kai nustojame vaidinti. Žmogus, kuris nebijo pasakyti, kaip jaučiasi, gali kurti tvirtesnius ir nuoširdesnius santykius. Geriau trumpam sukelti kitam nusivylimą, nei metų metus gyventi pagal svetimus lūkesčius.
Jonas Vitkauskas apibendrina pokalbį mintimi, kad atvirumas yra mūsų išsigelbėjimas. Kai išdrįstame būti sąžiningi – tiek su savimi, tiek su kitais – pasaulis tampa mažiau pavojingas. Ribos padeda išsaugoti orumą, ramybę ir tikrą žmogišką ryšį.
