Rašytojas ir dramaturgas Marius Ivaškevičius laidoje „Vilniaus kodas“ su vedėju Ričardu Sartatavičiumi kalbasi apie kūrybą, Lietuvos tapatybę, emigraciją ir šiuolaikinio teatro temas. Pokalbyje aptariami žinomi Mariaus Ivaškevičiaus kūriniai – pjesės „Išvarymas“ ir „Madagaskaras“, taip pat „Devausha“, nagrinėjanti karo Ukrainoje patirtis, gyvenimą ir meilę. Interviu atskleidžia, kaip rašytojui gimsta kūrybinės idėjos, kodėl kai kurios istorijos išlieka aktualios skirtingoms kartoms ir kaip Lietuvos istorija, visuomenės patirtys bei žmogaus pasirinkimai tampa literatūros ir teatro kūrinių pagrindu.

Nuo Molėtų iki literatūros ir dramaturgijos

Marius Ivaškevičius užaugo Molėtuose, gydytojų šeimoje, tačiau pats pasirinko kitą profesinį kelią. Nors medicina buvo artima jo šeimos aplinkai, kūryba ir gebėjimas pasakoti istorijas patraukė labiau. Vilniaus universitete jis studijavo lietuvių filologiją, o vėliau dirbo žurnalistinį darbą, buvo susijęs su kultūros žurnalistika, literatūra, teatru ir kinu.

Pašnekovas prisimena vaikystę kaip laimingą, nors ji prabėgo sovietmečiu. Tuo metu jo kasdienybę sudarė įprasti vaikystės džiaugsmai – laikas su draugais, futbolas, krepšinis ir vasaros Molėtuose. Kūrybinis kelias prasidėjo ne nuo vieno išskirtinio įvykio, bet nuo anksti pajusto gebėjimo reikšti mintis ir kurti istorijas.

Kaip pasakoja Marius Ivaškevičius, filologija ir kūryba tapo natūraliu pasirinkimu, nes jis gana anksti suprato turintis polinkį pasakoti. Vėliau šis gebėjimas išsiskleidė skirtingose srityse – nuo prozos ir dramaturgijos iki kino scenarijų bei režisūros.

Kūryba prasideda nuo temos, kuri nepaleidžia

Pokalbyje nemažai dėmesio skiriama klausimui, kaip rašytojas atranda savo kūrinių temas ir kada supranta, kad verta joms skirti mėnesius ar net kelerius metus. Marius Ivaškevičius kūrybinio proceso nesieja vien su trumpalaikiu įkvėpimu. Jo požiūriu, svarbu ne tik sulaukti idėjos, bet ir patikrinti, ar ji turi pakankamai jėgos tapti ilgalaikiu darbu.

„Aš vis tiek esu ilgų distancijų bėgikas“, – sako rašytojas, taip apibūdindamas savo santykį su kūryba.

Pasak jo, pasirinkta tema gali pareikalauti metų, trejų ar net ketverių gyvenimo metų. Todėl prieš pradedant rašyti svarbu įsitikinti, kad tema iš tiesų domina ir nepaleidžia, o susidomėjimas laikui bėgant tik stiprėja. Kūryba reikalauja ne tik pradinio impulso, bet ir gebėjimo ilgai išlaikyti dėmesį, gilintis į medžiagą, žmonių istorijas ir istorinį kontekstą.

Pašnekovas pabrėžia ir emocinį kūrybos aspektą. Jam svarbu, kad kūrinys būtų paveikus ne tik skaitytojui ar žiūrovui, bet ir pačiam autoriui.

„Kūryboje man svarbiausia […] kad nebūtum tam abejingas ir kad degtum tuo“, – mintį apie kūrybinę motyvaciją nusako Marius Ivaškevičius.

Šis požiūris padeda suprasti, kodėl jo kūryboje atsiranda tokios skirtingos temos – nuo Lietuvos istorijos ir tarpukario asmenybių iki emigracijos, žmogaus tapatybės bei karo patirčių. Autorius neapsiriboja viena kryptimi, o kiekvieną kartą leidžiasi į naują medžiagą, ieškodamas tinkamiausios formos jai papasakoti.

Teatras ir kinas – skirtingos priemonės pasakoti istorijas

Nors Marius Ivaškevičius pirmiausia siejamas su literatūra ir dramaturgija, jo kūrybinė veikla apima ir kiną. Laidoje prisimenami dokumentiniai filmai apie rašytojus, trumpametražių filmų scenarijai bei režisūriniai bandymai. Pašnekovas pasakoja, kad teatras ir kinas ilgą laiką buvo sritys, kuriomis domėjosi ir kaip žiūrovas, todėl galimybė jose dirbti tapo svarbiu profesinio kelio etapu.

Jo teigimu, literatūrą, teatrą ir kiną sieja istorijos pasakojimas, tačiau kiekviena sritis reikalauja savito požiūrio ir skirtingų raiškos priemonių. Perėjimas iš vienos kūrybos formos į kitą nėra vien techninis pokytis – reikia išmokti kitaip perteikti veikėjų santykius, konfliktus ir mintis.

Svarbiu posūkiu tapo 2008 metais laimėtas dramaturgijos konkursas. Marius Ivaškevičius pasakoja ilgai dvejojęs, ar jame dalyvauti, tačiau galiausiai, likus maždaug mėnesiui iki termino pabaigos, nusprendė parašyti pjesę. Laimėjimas paskatino dar aktyviau įsitraukti į teatrą ir prisidėjo prie sprendimo daugiau dėmesio skirti kūrybinei veiklai.

Pokalbyje prisimenamas ir bendradarbiavimas su reikšmingais Lietuvos teatro režisieriais – Rimu Tuminu, Eimuntu Nekrošiumi ir Oskaru Koršunovu. Šie susitikimai ir kūrybiniai iššūkiai tapo svarbiais profesinio augimo momentais.

Marius Ivaškevičius pasakoja, kad po dramaturgijos konkurso laimėjimo dar svarstė, ar verta atsisakyti stabilaus darbo ir rinktis laisvai samdomo kūrėjo kelią. Tuometis susitikimas su Eimuntu Nekrošiumi ir jo padrąsinimas tapo svarbia paskata.

„Tu eik neatsigręždamas, tu turi talentą, tu tikrai neprapulsi“, – prisimena rašytojas režisieriaus jam pasakytus žodžius.

Šis epizodas atskleidžia, kokią reikšmę kūrėjo kelyje gali turėti kito profesionalo pasitikėjimas, ypač tada, kai tenka apsispręsti dėl esminių gyvenimo pokyčių.

„Išvarymas“ – emigracijos patirtys ir istorijos, atpažįstamos skirtingų kartų

Viena ryškiausių pokalbio temų – pjesė „Išvarymas“, nagrinėjanti į Londoną išvykusių lietuvių gyvenimus ir jų patirtis svetur. Laidoje Marius Ivaškevičius pasakoja, kad kūrinio ištakos susijusios su kelione į Londoną, kur jis vyko rinkti medžiagos apie lietuvių emigraciją. Tuo metu ši tema buvo itin aktuali, tačiau tikrasis žmonių gyvenimas pasirodė kur kas sudėtingesnis ir įvairesnis, nei būtų galima numanyti iš šalies.

Rašytojas prisimena, kad pradžioje neturėjo aiškaus atsakymo, kokia pjesė gims iš surinktos medžiagos, kas ją statys ir kaip ji atrodys. Vis dėlto gilindamasis į emigrantų istorijas jis atrado daugybę dramatiškų patirčių, kurios tapo kūrinio pagrindu.

Pjesė sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo, o jos aktualumas neišnyko ir bėgant laikui. Pokalbyje aptariama, kaip kūrinį atranda vis naujos kartos, kurios pačios galbūt nepatyrė tų pačių emigracijos aplinkybių, tačiau gali atpažinti savo šeimų, artimųjų ar visuomenės istorijas.

Marius Ivaškevičius džiaugiasi, kad spektaklis ir toliau domina jaunus žmones. Tai rodo, jog kūrinio vertė neapsiriboja konkrečiu istoriniu laikotarpiu. Emigracija čia tampa ne tik geografiniu persikėlimu, bet ir pasakojimu apie žmogaus pasirinkimus, savęs paieškas, santykį su namais ir galimybę susikurti gyvenimą kitoje aplinkoje.

„Madagaskaras“ – Lietuvos istorija, tautos tapatybė ir praeities mitai

Kita svarbi pokalbio dalis skirta pjesei „Madagaskaras“, kurios atspirties tašku tapo Kazio Pakšto idėja perkelti Lietuvą į Afriką. Marius Ivaškevičius pasakoja, kad šią temą jam pasiūlė režisierius Rimas Tuminas, paskatinęs pažvelgti į ją kaip į galimą teatro kūrinį.

Gilindamasis į tarpukario istoriją, Kazio Pakšto biografiją ir to meto Lietuvos inteligentijos aplinką, dramaturgas pasirinko ne vien pasakoti neįprastą istorinę istoriją. Jam tapo įdomu nagrinėti, kaip kūrėsi moderni lietuvių tauta, kaip formavosi jos kalba, kultūra ir savęs suvokimas.

Pjesėje susipina istorija, humoras ir bandymas iš naujo pažvelgti į nacionalinius pasakojimus. Kūrinys kelia klausimų apie didelius tautos užmojus, istorines asmenybes ir tai, kaip visuomenė kuria savo praeities vaizdinį.

Šis kūrybinis procesas reikalavo ne tik istorinių žinių, bet ir savitos kalbinės formos. Rašytojas pasakoja, kad kūrinyje bandė stilizuoti tarpukario kalbą, o iš pradžių toks sprendimas kėlė klausimų net pirmojo pjesės skaitymo dalyviams. Vis dėlto vėliau ši forma tapo svarbia kūrinio meninės raiškos dalimi.

„Madagaskaro“ istorija parodo, kaip konkretus istorinis pasakojimas gali tapti platesniu svarstymu apie tautos tapatybę, valstybės kūrimą ir visuomenės santykį su savo praeitimi.

„Devausha“ – apie karą, gyvenimą ir meilę

Pokalbyje aptariama ir pjesė „Devausha“, susijusi su Rusijos pradėtu karu Ukrainoje bei nužudyto lietuvių režisieriaus Manto Kvedaravičiaus istorija. Kūrinys gimė iš karo patirties ir jos keliamų klausimų, tačiau, kaip pabrėžia Marius Ivaškevičius, jo temos neapsiriboja vien pačiu karu.

„Apie karą ir gyvenimą, apie karą ir meilę“, – taip pjesės tematiką apibūdina autorius.

Ši mintis atskleidžia vieną svarbiausių kūrinio krypčių – karo aplinkybėmis išryškėja ne tik netektys ir grėsmės, bet ir žmogiški ryšiai, jausmai bei pasirinkimai. Karas pakeičia įprastą gyvenimo tvarką, tačiau kartu išryškina tai, kas žmogui svarbu.

Laidoje pasakojama apie pjesės pastatymą Estijoje, kur spektaklis rodomas estų ir rusų kalbomis. Pašnekovas prisimena skirtingas publikos reakcijas į šiuos pastatymus ir tai, kad dalis rusakalbių aktorių atsisakė dalyvauti projekte. Kartu aptariama, kaip spektaklis buvo sutiktas žiūrovų ir kokią stiprią emocinę reakciją jis sukėlė.

Šis kūrinys parodo, kaip teatras gali tapti erdve kalbėti apie sudėtingus dabarties įvykius ir jų poveikį žmogui, neapsiribojant vien politiniu ar istoriniu pasakojimu.

Kūryba, kuri tęsiasi

Pokalbio pabaigoje Marius Ivaškevičius atskleidžia, kad dirba prie naujos pjesės, susijusios su Lenkija ir Lietuva, tačiau kol projektas dar ankstyvoje stadijoje, detalių atskleisti neskuba. Jis taip pat pasakoja apie tęsiamą „Išvarymo“ trilogiją prozoje. Dvi jos dalys jau išleistos, o užbaigęs kitą kūrybinį darbą autorius ketina grįžti prie trečiosios, paskutinės dalies.

Šie planai dar kartą parodo, kad kūryba Mariui Ivaškevičiui yra nuolatinis procesas, kuriame susitinka istorija, dabartis, asmeninės patirtys ir visuomenės klausimai. Jo kūriniai skirtingomis formomis nagrinėja žmogaus pasirinkimus, tautos savivoką, emigraciją ir karo tikrovę.