„Vilniaus ritmu“ laidoje Lukas Eigėlis kalbina Justiną Stanislovaitį – aktorių, dainininką, muzikos ir tekstų autorių bei renginių prodiuserį. Pokalbyje Justinas Stanislovaitis pasakoja apie muziką ir kūrybą, tėvystę, sceną, gyvą muziką bei tai, kokią reikšmę kūrinys gali turėti klausytojui. Kalbėdamas apie savo muzikinį kelią, jis prisimena, kaip muzika netikėtai atsirado jo gyvenime ir ilgainiui tapo svarbia profesinės veiklos dalimi. Pokalbyje taip pat aptariama nauja programa „Tarp tylos ir šviesos“, koncertai, kūrybos procesas ir muzika kaip būdas paskatinti žmogų sustoti, susimąstyti bei pažvelgti į save.

Nuo pianino iki profesionalios muzikos

Muzika Justino gyvenime atsirado gana netikėtai. Pasak jo, didelę įtaką tam turėjo tėtis, paskatinęs pradėti groti pianinu. Vėliau atsirado gitara, vokalas, o ilgainiui muzika tapo ne tik pomėgiu, bet ir profesine veikla.

Pokalbyje Justinas prisimena šį kelią ir svarsto, kaip kartais dalykai, kurie gyvenime prasideda visai neplanuotai, gali tapti tuo, kas vėliau užima labai svarbią vietą. Kūryba jam šiandien yra neatsiejama nuo gebėjimo stebėti aplinką, išgyventi patirtis ir jas paversti muzika.

Kokią žinutę turėtų palikti kūrinys?

Kalbėdamas apie kūrybą, Justinas pabrėžia, kad skirtingomis aplinkybėmis muzika gali turėti skirtingą paskirtį. Kuriant muziką filmui ar reklamai, svarbu tarnauti istorijai, tačiau asmeniškesnėje kūryboje atsiranda visai kitas santykis su klausytoju.

„Žmogus, išgirdęs tą kūrinį, turi kažką iš to pasiimti sau“, – sako Justinas Stanislovaitis.

Jam svarbu, kad muzika žmogui galėtų pagerinti dieną, padėtų priimti sprendimą, suteiktų įkvėpimo ar tiesiog leistų kažką pajusti. Kūrinio vertę jis sieja ne vien su tuo, ką į jį įdėjo pats autorius, bet ir su tuo, ką iš jo išsineša klausytojas.

Gyvenimo patirtys tampa kūrybos dalimi

Pokalbyje Justinas taip pat svarsto apie kūrybos santykį su gyvenimu. Jis pasakoja, kad yra sukūręs du muzikinius spektaklius, o viena daina gimė iš labai paprasto, asmeniško momento, stebint kartu su vaiku skrendančius lėktuvus.

Ši patirtis atskleidžia vieną svarbių jo kūrybos principų – muzika gali gimti iš kasdienybės, iš santykio su artimais žmonėmis, iš emocijos ar net labai mažo pastebėjimo. Kartu Justinas kalba ir apie tai, kad žmogui augant bei keičiantis jo kūryboje natūraliai atsiranda vis daugiau to, ką jis mato ir išgyvena aplink save.

Jis pastebi, kad kai gyvenimas tampa pernelyg patogus, kartais tampa sunkiau sukurti kažką prasmingo. Būtent patirtys, klausimai ir gyvenimo iššūkiai gali tapti kūrybos impulsu.

Garso architektūra ir gyvos muzikos magija

Justino muzikinis skonis platus – nuo gitarinės muzikos ir tokių atlikėjų kaip Tommy Emmanuel, Mike Dawes ar Mateus Asato iki „Coldplay“, pasaulio muzikos, duduko, Sauliaus Petreikio ar Edo Sheerano. Tačiau kalbėdamas apie muziką jis labiausiai išskiria emociją ir tai, kaip garsas gali kurti tam tikrą atmosferą.

Jam įdomi vadinamoji „garso architektūra“ – ne tik pati melodija, bet ir tai, kaip skirtingi garsai veikia žmogų, kokią erdvę sukuria ir kokią emociją gali pažadinti.

Justinas taip pat pabrėžia gyvos muzikos svarbą. Jam artimi mažesni koncertai, akustiniai pasirodymai, išskirtinės erdvės, pavyzdžiui, dvarai ar kitos vietos, kuriose pati aplinka tampa neatsiejama koncerto patirties dalimi.

Kelionės leidžia kitaip pažvelgti į Lietuvą

Justino sceninė veikla jį nuveda ne tik į skirtingus Lietuvos miestus, bet ir į kitas Europos šalis – Lenkiją, Vokietiją, Austriją. Kalbėdamas apie keliones jis pastebi, kad jos plečia akiratį ir leidžia į savo šalį pažvelgti iš kitos perspektyvos.

Susitikimai su skirtingais žmonėmis taip pat primena, kad žmonės gali turėti skirtingas nuomones ir požiūrius, tačiau tai nebūtinai turi trukdyti būti kartu.

„Tarp tylos ir šviesos“ – naujas kūrybos etapas

Pokalbio pabaigoje daug dėmesio skiriama naujai Justino programai „Between Silence and Light“ – „Tarp tylos ir šviesos“. Gruodžio 28 dieną Adomo Mickevičiaus bibliotekoje pristatoma programa taps mini Europos turo pradžia, o gruodžio 29 dieną koncertas keliaus į Rygą.

Programoje skambės Justino autorinė kūryba ir kitų atlikėjų bei autorių kūriniai, tarp jų – Leonardo Coheno, Peterio Gabrielio, Stingo ir Nicko Cave’o muzika. Pats Justinas šį etapą apibūdina kaip brandesnį ir filosofiškesnį muzikinį kelią.

Šiuo koncertu jis nenori klausytojams pasakyti, kaip gyventi ar ką keisti. Priešingai – siekia sukurti erdvę, kurioje kiekvienas galėtų pats sustoti, pagalvoti ir atrasti tai, kas jam svarbu.

„Muzika gali nueiti ten, kur žodžiai nenueina“, – pokalbyje sako Justinas.

Muzika, kuri palieka vietos žmogui

Justinas pasakoja sulaukiantis klausytojų žinučių, kad jo koncertai kai kuriems žmonėms tapo reikšmingu patyrimu ar net paskatino pokyčius jų gyvenime. Jam tai yra vienas svarbiausių įrodymų, kad muzika gali būti daugiau nei scena, garsas ar pramoga.

Jo požiūriu, muzika gali tapti įrankiu, padedančiu žmogui geriau pamatyti save, įsiklausyti į savo mintis ir pajusti, ką gyvenime norisi pakeisti, o ką – priešingai, išsaugoti.

Pokalbis apie tėvystę, netikėtai atrastą muziką, kūrybos prasmę, gyvos muzikos galią, keliones ir naują etapą, kuriame vis daugiau vietos atsiranda tylai, refleksijai ir žmogaus santykiui su savimi.