„Vilniaus kodas“ laidoje Ričardas Sartatavičius kalbina kompozitorę, muzikologę, pedagogę, žurnalo „Muzikos barai“ vyriausiąją redaktorę ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidentę Audronę Žigaitytę-Nekrošienę. Tai pokalbis apie užmirštus Vilniaus kūrėjus, operos istorijos vingius ir miesto kultūrinę savastį, kurią pašnekovė vadina esmine savo gyvenimo dalimi.
Audronė atvirai prisipažįsta, kad po studijų Maskvoje Vilnius jai atsivėrė naujai:
„Kai grįžau iš Maskvos, aš beprotiškai įsimylėjau Vilnių. Kiekvienas kampelis buvo be galo brangus.“
Ji taip pat pabrėžia, kad jos ryšys su miestu nėra tik emocinis, bet ir genealoginis – ji ketvirtos kartos vilnietė. Būtent šis santykis lemia jos norą grąžinti į viešą atmintį kūrėjus, kurie buvo gimę, kūrę ar glaudžiai susiję su Vilniumi, tačiau šiandien dažnai prisimenami ne mūsų kultūros kontekste.
Stanislovas Moniuška: Vilniaus „Halkos“ istorija
Laida prasideda nuo Stanislovo Moniuškos – kompozitoriaus, kurio vardas dažniau skamba Lenkijos kultūros tradicijoje, nors pirmoji jo opera „Halka“ gimė būtent Vilniuje.
1840–1858 m. Moniuška gyveno mūsų mieste, dirbo Šv. Jonų bažnyčios vargonininku, vadovavo orkestrui, kūrė koncertus, burė ansamblius. Čia parašyta ir Vilniaus redakcija, kurią Audronė vadina viena stipriausių romantizmo psichologinių dramų.
Ji pabrėžia, kad ši versija – unikali ir pranašiška:
„Vilniaus „Halkoje“ yra tokia psichologinė drama, tokia leitmotyvų sistema, kad Vagneris prie to prieis tik po kelių dešimtmečių.“
Tačiau šiandien Vilniuje ji nebeskamba. Lenkijos teatrai restauruoja Vilniaus redakciją, o Lietuva – nors sukūrusi įspūdingų pastatymų XX a. – šio kūrinio savo repertuare neturi.
Audronės žodžiais: „Mes atidavėme pirmąją savo operą Lenkams. Ir iki šiol jos nesusigrąžiname.“
Kunigaikštis Antanas Henrikas Radvila: pirmasis „Fausto“ kompozitorius
Antrasis laidos veikėjas – visiškai užmirštas Vilniaus kompozitorius, kurį Audronė vadina „mūsų kultūrinės savivertės išbandymu“.
Kunigaikštis Antanas Henrikas Radvila sukūrė pirmąją operinę muziką J. W. Goethe’s „Faustui“ – monumentalų veikalą, kurį Goethe vertino taip palankiai, kad net parašė kelias scenas specialiai Radvilai.
„Kokia šalis gali pasigirti tokio lygio sąsajomis – Gėtė ir mūsų miesto pilietis?“ – klausia Audronė.
Radvilos „Faustas“ buvo atliktas Berlyne 1835 m., vėliau – Baltarusijoje ir Lenkijoje, tačiau niekada nepateko į Lietuvos sceną. Pašnekovė šią situaciją vadina paradoksalia, ypač turint galvoje istorinę svarbą ir autentišką vokiečių kalba parašytą muziką.
Kodėl šie kūriniai mums svarbūs?
Pokalbis neapsiriboja vien istoriniais faktais – jis kelia klausimus apie visos Lietuvos kultūrinę atmintį, jos selektyvumą ir kartais prarandamą gebėjimą atpažinti savąsias kultūros brangenybes.
Audronė atvirai dalijasi savo nusivylimu, kad valstybės institucijos dažnai neranda galimybių šiems kūriniams sugrąžinti:
„Kai vienadieniai festivaliai gauna dešimt kartų daugiau lėšų nei reikėtų Fausto įrašui, tai nėra kultūros politika.“
Ji taip pat pasakoja apie planus įkurti medijų operos teatrą, kuriame Radvilos „Faustas“ galėtų atgimti modernia forma – dviem kalbomis, su nauja interpretacija ir galimybe pristatyti kūrinį pasauliui.
Vilnius kaip kūrybinė erdvė
Pokalbis nuolat grįžta prie Vilniaus – ne tik kaip vietos, bet ir kaip tapatybės, kuri formuoja kūrėją. Audronė tikina, kad miesto kultūrinė dvasia persunkta istorijų, kurios dažnai lieka šešėlyje.
„Mes esame fenomenali tauta, bet turime išmokti labiau mylėti save,“ – sako ji.
Laida tampa ne tik pasakojimu apie du kompozitorius, bet ir kvietimu persvarstyti, ką laikome savąja kultūra, ką verta prisiminti ir kaip šias istorijas sugrąžinti į šiandienos Vilniaus gyvenimą.
