Laidoje „Rašytojų Vilnius“ vedėja Silvija Stankevičiūtė kalbina Akviliną Cicėnaitę – lietuvių rašytoją ir vertėją, dešimties knygų vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems autorę. Pokalbyje aptariama rašytojos kūryba, knygos „Niujorko Respublika“ ir naujausia esė rinktinė „Atsiminti iš vidaus“, kuriose svarbią vietą užima Vilnius, asmeninė atmintis ir šeimos istorijos. Akvilina Cicėnaitė pasakoja apie 1990-ųjų Vilnių, paauglystės patirtis, gyvenimą Australijoje ir sugrįžimą į gimtąjį miestą. Tai pokalbis apie Vilnių literatūroje, besikeičiantį žmogaus santykį su namais ir tai, kaip prisiminimai tampa literatūra.

Vilnius – miestas, kuris keičiasi kartu su mumis

Akvilinai Cicėnaitei Vilnius nėra vien gimtasis miestas ar geografinė vieta. Tai neatsiejama jos tapatybės ir kūrybos dalis. Gyvendama užsienyje rašytoja mintimis nuolat sugrįždavo į Vilnių, o grįžusi susidūrė su ypatingu jausmu – miestas atrodė pažįstamas, tačiau kartu pasikeitęs. Per daugelį metų pasikeitė ne tik gatvės, pastatai ir miesto erdvės, bet ir pati rašytoja.

„Aš esu Vilnius, o Vilnius yra aš.“

Pokalbyje ji pasakoja apie savo ypatingą ryšį su Vilniaus centru, paauglystės maršrutus, kadaise lankytus knygynus, parduotuves ir vietas, kurių šiandien jau nebėra. Prisiminimuose išlikęs net senos daržovių parduotuvės kvapas, pasivaikščiojimai Gedimino prospektu ir fontanas, kurio rašytoja šiandien pasigenda. Šios detalės atskleidžia, kaip asmeninė atmintis išsaugo miestą – ne tokį, koks jis pavaizduotas žemėlapyje, o tokį, kokį jį patyrėme.

Tarp Vilniaus ir Australijos – namų bei tapatybės paieškos

Dalis Akvilinos Cicėnaitės gyvenimo prabėgo Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje. Sidnėjus tapo miestu, kuriame ji gyveno, kūrė ir parašė ne vieną knygą. Vis dėlto net gyvendama toli nuo Lietuvos ji save laikė lietuvių rašytoja, o Vilnius išliko svarbia jos vidinio pasaulio dalimi.

Pokalbyje aptariama, ką reiškia lietuviška tapatybė gyvenant skirtingose kultūrose, ar įmanoma save apibrėžti diasporos rašytojos sąvoka ir kaip keičiasi žmogaus santykis su namais sugrįžus. Pašnekovė taip pat svarsto apie globalumo ribas ir pasirinkimus, kuriuos tenka priimti istorinių bei visuomeninių sukrėtimų akivaizdoje.

„Aš tikrai žinau, kad aš esu čia, kur ir noriu būti, kur ir dabar man reikia būti.“

„Niujorko Respublika“ – 1990-ųjų Vilnius paauglių akimis

Viena svarbiausių pokalbio temų – Akvilinos Cicėnaitės romanas „Niujorko Respublika“, kuriame atkuriama pirmųjų nepriklausomybės metų Lietuvos ir Vilniaus atmosfera. Knygos veikėjai – paaugliai, gyvenantys didelių istorinių permainų laikotarpiu, tačiau kartu susiduriantys su visiems jauniems žmonėms pažįstamais išgyvenimais: pirmąja meile, draugyste, šeimos santykiais, noru būti suprastiems ir svajonėmis apie laisvę.

Rašytoja pasakoja, kad jai buvo svarbu parodyti nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį ne vien per didžiuosius istorinius įvykius, bet ir per vaikų bei paauglių kasdienybę. Jie gyveno permainų sūkuryje, tačiau ne visuomet suprato, kas vyksta aplinkui. Keitėsi valstybės santvarka, gatvių pavadinimai ir visuomenė, o kartu keitėsi ir jų šeimos, santykiai bei asmeninis pasaulis.

Pokalbyje prisimenama ir Sausio 13-oji. Pašnekovė svarsto, kaip istorinę patirtį perteikti šiandienos jaunajai kartai, kuriai šie įvykiai jau yra vadovėliuose aprašyta praeitis. Jos manymu, literatūrinis pasakojimas gali padėti priartinti istoriją per žmogaus išgyvenimus ir emocijas.

Aptariama ir pati romano idėja bei pavadinimo simbolika. „Respublika“ rašytojai siejosi su nepriklausomybės ir laisvės pažadu, o Niujorkas tapo svajonės, galimybių ir galimybės pažinti kitą pasaulį simboliu.

„Atsiminti iš vidaus“ – kiek galime pasitikėti savo prisiminimais?

Pokalbyje nemažai dėmesio skiriama naujausiai Akvilinos Cicėnaitės knygai – esė rinktinei „Atsiminti iš vidaus“. Joje rašytoja atsigręžia į asmeninę patirtį, šeimos istorijas, kūno atmintį ir tai, kaip bėgant laikui keičiasi mūsų prisiminimai.

Pašnekovė svarsto, ar galime pasitikėti savo atmintimi, kodėl kai kurie išgyvenimai išlieka ryškūs, o kiti pasikeičia arba visai išnyksta. Kartais atmintis mus apsaugo, pakeičia vieną prisiminimą kitu, o kartais išryškina patirtis, kurias norėtume pamiršti.

„Fotografija ir literatūra man tapo būdai kalbėti apie atmintį, jos man atrakino atmintį.“

Atskira pokalbio dalis skiriama fotografijai, kuri knygoje tampa ne tik vaizdiniu, bet ir savotišku atminties tyrinėjimo būdu. Fotografijos gali padėti prisiminti, tačiau kartu gali keisti ir iškreipti mūsų suvokimą apie praeitį. Aptariama ir knygos viršelio fotografija, jos simbolika bei laukimo motyvas.

Šeimos moterų istorijos – tylūs ryšiai, perduodami iš kartos į kartą

Akvilinos Cicėnaitės kūryboje svarbią vietą užima šeimos moterų istorijos. Naujojoje esė rinktinėje ji atsigręžia į prosenelės, močiutės, mamos, sesers ir kitų giminės moterų patirtis. Kai kurias iš šių moterų ji pažinojo, kitų gyvenimus galėjo atkurti tik iš fotografijų ir artimųjų pasakojimų.

Rašytoja pasakoja apie norą užfiksuoti istorijas, kurios dažnai lieka neišsakytos, tačiau perduodamos iš kartos į kartą. Jai svarbu ne tik suprasti, kaip šios moterys formavo jos pačios gyvenimą, bet ir išsaugoti jų atminimą. Literatūra tampa būdu suteikti balsą toms, kurių istorijos galbūt niekada nebuvo užrašytos.

„Knygos yra tie paminklai.“

Kas išlieka, kai keičiamės mes ir mūsų miestas?

Pokalbio pabaigoje sugrįžtama prie Vilniaus ir klausimo, ar įmanoma išsaugoti vietas, su kuriomis susiję svarbūs gyvenimo etapai. Akvilinos Cicėnaitės teigimu, keičiamės mes, keičiasi ir miestas, todėl mūsų santykis su tomis pačiomis vietomis niekada nebūna visiškai toks pat. Vis dėlto svarbu išsaugoti pagarbų ir šiltą ryšį su tuo, kas buvo.

Rašytojos žodžiais, kūryba leidžia užrašyti ne tik vietas, kurios išliko, bet ir tas, kurių jau nebėra, taip pat žmones, kuriais buvome anksčiau, ir tai, kaip laikui bėgant keitėsi mūsų santykis su pasauliu.

Tai pokalbis apie Vilnių, kuris gyvena mūsų atmintyje, apie istorijas, jungiančias skirtingas kartas, ir literatūros galią išsaugoti tai, ko ne visada įmanoma išlaikyti tik prisiminimuose.