Vilniaus kultūra išsiskiria muziejų, galerijų, koncertų salių ir įvairių kultūrinių renginių gausa, tačiau ar ši pasiūla pasiekia visus miesto gyventojus? Kaip užtikrinti didesnį kultūros prieinamumą ir paskatinti žmones aktyviau įsitraukti į Vilniaus kultūrinį gyvenimą? Apie auditorijų plėtrą, kultūros įstaigų iššūkius ir naujus būdus sudominti lankytojus laidoje „Vilniaus ritmu“ diskutavo Vilniaus klubo tarybos pirmininkė prof. Alina Purienė ir Vilniaus klubo premijos laureatė Elena Mantvilė-Kirdaitė. Pokalbio centre – Elenos tyrimas „Pro Čiurlionio langą“, kuriame nagrinėjama, kaip Čiurlionio namai ir kitos kultūros įstaigos gali geriau pažinti savo auditorijas, pritraukti naujų lankytojų ir kurti glaudesnį ryšį su visuomene.

Vilniaus klubo premija – investicija į miesto ateitį

Pokalbio pradžioje profesorė Alina Purienė pristatė Vilniaus klubo veiklą ir jo iniciatyvą skatinti jaunus žmones tyrinėti sostinę, jos istoriją, gyventojų gyvenimą bei miesto aplinką. Jau ketvirtus metus teikiama Vilniaus klubo premija skiriama studentų mokslo darbams, kuriuose nagrinėjamos Vilniui aktualios temos ir ieškoma galimybių, kaip prisidėti prie miesto gerovės.

Šiemet komisijos dėmesį patraukė Helsinkio universiteto Sibelijaus akademijos absolventės Elenos Mantvilės-Kirdaitės magistro darbas „Pro Čiurlionio langą“. Tyrimas skirtas auditorijų plėtrai ir publikos įtraukimui Lietuvos kultūros įstaigose, pasirinkus konkretų pavyzdį – Čiurlionio namus Vilniuje.

Anot profesorės Alinos Purienės, šis darbas išsiskyrė ne tik savo naujumu, bet ir praktine nauda. Jo įžvalgomis galėtų pasinaudoti ne vien tyrime nagrinėta institucija, bet ir kitos, ypač mažesnės, Vilniaus kultūros įstaigos. Vilniaus klubo tikslas – kad moksliniai tyrimai neliktų vien akademiniais darbais, o jų rezultatai prisidėtų prie realių teigiamų pokyčių mieste.

„Pro Čiurlionio langą“ – kaip kultūros įstaigoms geriau pažinti savo auditoriją?

Elena Mantvilė-Kirdaitė tyrime siekė apžvelgti užsienio ir Lietuvos mokslinę literatūrą, išanalizuoti jau taikomas auditorijų plėtros praktikas ir įvertinti, kaip jas būtų galima pritaikyti Lietuvos kultūros aplinkoje. Pasirinkti Čiurlionio namus paskatino ne tik jų veikla, bet ir pačios pašnekovės asmeninis ryšys su šia vieta. Dar būdama moksleivė ji turėjo galimybę koncertuoti Čiurlionio namuose, todėl ši institucija jai buvo pažįstama ir artima.

Tyrime nagrinėjama, kaip kultūros įstaigos gali geriau suprasti savo lankytojus, atliepti jų poreikius ir kurti prasmingesnį ryšį su bendruomene. Pašnekovė pabrėžė, kad kiekviena institucija turi savo auditoriją, todėl svarbu ją pažinti ir suprasti, kokią vertę jai gali pasiūlyti.

Kalbėdama apie auditorijų plėtrą, Elena išskyrė ir svarbią mintį apie patį meno vaidmenį visuomenėje:

„Menas yra svarbu tikrai ir jis vien dėl to, kad jis egzistuoja, yra vertas egzistuoti, bet taip pat – kaip mes galime išnaudoti visą tą vertę, kurią menas sukuria mūsų visuomenėms.“

Anot jos, menas gali ne tik egzistuoti kaip kūrybinės raiškos forma, bet ir padėti kurti bendruomenes, skatinti žmonių susitikimus bei tarpusavio ryšį.

Kodėl vieni žmonės lankosi kultūros renginiuose, o kiti – ne?

Viena svarbiausių pokalbio temų – nevienodas žmonių dalyvavimas kultūriniame gyvenime. Nors Vilniuje renginių pasirinkimas didelis, tai dar nereiškia, kad visi miesto gyventojai jais naudojasi. Kodėl vieni nuolat lankosi parodose, koncertuose ir muziejuose, o kiti į tokias vietas beveik neužsuka?

Elena Mantvilė-Kirdaitė atkreipė dėmesį, kad dalyvavimas kultūriniame gyvenime priklauso ne tik nuo pačių kultūros įstaigų pasiūlos. Didelę reikšmę turi žmogaus kultūrinis kapitalas, aplinka, kurioje jis augo, šeimos įpročiai ir švietimas. Jeigu vaikystėje lankytis muziejuose, koncertuose ar kituose kultūros renginiuose nebuvo įprasta, tikėtina, kad ir suaugusiam žmogui tokie įpročiai neatsiras savaime.

Todėl kultūros prieinamumo klausimas yra kur kas platesnis nei bilietų pardavimas ar renginių reklama. Norint paskatinti daugiau žmonių įsitraukti į kultūrinį gyvenimą, svarbu ugdyti susidomėjimą kultūra nuo mažens ir sudaryti sąlygas ją pažinti skirtingoms visuomenės grupėms.

Socialiniai tinklai – galimybė pasiekti naujas auditorijas

Šiandien didelė dalis informacijos apie renginius, meną ir kultūrą pasiekia žmones skaitmeninėje erdvėje. Pašnekovės diskutavo, ar socialiniai tinklai galėtų tapti veiksmingu įrankiu pritraukti tuos, kurie retai lankosi kultūros įstaigose.

Elena pastebėjo, kad kultūros vartojimas vis dažniau persikelia į skaitmeninę erdvę. Žmonės kultūrą patiria ne tik gyvai lankydamiesi koncertuose ar parodose, bet ir žiūrėdami filmus, klausydamiesi muzikos ar atrasdami meno turinį internete. Vis dėlto kultūros įstaigoms nepakanka vien būti socialiniuose tinkluose – svarbu išmokti išsiskirti didžiuliame informacijos sraute ir pasiekti būtent tas auditorijas, kurioms jų veikla gali būti įdomi.

Tai reikalauja ne tik kūrybiškumo, bet ir žinių, specialistų bei papildomų investicijų. Skaitmeninė komunikacija gali padėti užmegzti pirmąjį kontaktą su potencialiu lankytoju, tačiau ilgalaikiam ryšiui kurti reikalingas nuoseklus darbas.

Kultūrinė patirtis – ne tik renginys, bet ir bendruomenė

Pokalbyje taip pat aptarta, kuo gyvas dalyvavimas kultūriniame gyvenime skiriasi nuo kultūros vartojimo namuose. Elena Mantvilė-Kirdaitė pabrėžė, kad lankymasis renginiuose yra ir socialinis veiksmas. Svarbu ne tik tai, koks kūrinys pristatomas, bet ir kokioje erdvėje jis patiriamas, kaip institucija bendrauja su lankytojais ir ar suteikia galimybę geriau pažinti kūrėjus.

Pašnekovė išskyrė iniciatyvas, kuriose koncertai ar kiti kultūros renginiai papildomi pokalbiais su muzikantais, menininkais ir kompozitoriais. Tokiu būdu lankytojas gauna ne tik meninę patirtį, bet ir galimybę suprasti kūrinio kontekstą, susipažinti su jo autoriais bei aktyviau įsitraukti į kultūrinį procesą.

Profesorė Alina Purienė savo ruožtu atkreipė dėmesį į augančią Vilniaus kultūros pasiūlą. Mieste vyksta vis daugiau renginių, tačiau ne visiems lengva juose dalyvauti. Viena iš kliūčių – didėjančios bilietų kainos, kurios ypač aktualios didesnėms šeimoms. Todėl svarbu ne tik plėsti kultūros pasiūlą, bet ir užtikrinti, kad ji būtų pasiekiama kuo įvairesniems žmonėms.

Kokį kultūrinį Vilnių norime kurti ateityje?

Pokalbio pabaigoje pašnekovės grįžo prie platesnio klausimo – kokio Vilniaus norime ir kokį vaidmenį jo ateityje turėtų atlikti kultūra. Miesto kultūrinis gyvenimas nėra vien pastatai, muziejuose saugomi kūriniai ar koncertų salėse vykstantys pasirodymai. Tai ir žmonių susitikimai, bendruomenių kūrimas, galimybė pažinti miestą bei aktyviai dalyvauti jo gyvenime.

Elena Mantvilė-Kirdaitė norėtų ir toliau tęsti auditorijų tyrimus, daugiau dėmesio skirti pačių lankytojų motyvacijoms, jų patiriamoms kliūtims ir skirtingų visuomenės grupių poreikiams. Jos teigimu, kultūra turi būti prieinama ne tik finansiškai, bet ir fiziškai bei socialiai.

Profesorė Alina Purienė pabrėžė, kad Vilniaus klubo veikla ir toliau bus orientuota į miesto pažinimą, jo kultūrinio gyvenimo stiprinimą bei jaunų mokslininkų skatinimą. Moksliniai darbai gali padėti pastebėti problemas, pasiūlyti sprendimus ir prisidėti prie geresnės miesto ateities kūrimo.

Kultūra tampa gyva tuomet, kai ji pasiekia žmones, įtraukia juos ir leidžia pasijusti bendruomenės dalimi. Tad svarbiausias klausimas išlieka ne tik tai, kiek kultūros renginių vyksta Vilniuje, bet ir tai, kiek žmonių juose atranda vietą sau.