Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kviečia į pokalbį su želdynų dizainere, Lietuvos inžinerijos kolegijos lektore Rasa Povilioniene apie tai, kaip mūsų aplinka gali kalbėti – garsais, vibracijomis ir natūraliais tonais, kurie atgaivina pojūčius.
Pokalbis atskleidžia, kad sodas – tai ne tik spalvų ir formų visuma. Tai gyva, nuolat kintanti garsų erdvė, kurioje kiekvienas augalas, akmuo ar vandens srovė kuria savitą melodiją.

„Gamta kalba. Ji niekada nebūna tyli – tik mes ne visada mokame jos klausytis,“ – sako Rasa Povilionienė, kviesdama sugrįžti prie natūralaus klausymosi įpročio, kuris šiuolaikiniame triukšmingame pasaulyje tampa vis retesnis.

Sodo garsai – nuo šnarėjimo iki tylos

Rasa Povilionienė pabrėžia, kad kiekvienas garsas, sklindantis sode, turi reikšmę. Tai gali būti vandens čiurlenimas, žolės šnarėjimas, paukščių balsai, akmenukų barškėjimas po žingsniais, ar net vėjo virpinami varpeliai. Visi šie garsai kuria unikalų garsovaizdį – akustinį peizažą, kuris formuoja mūsų emocinę savijautą.

Gamtoje sklindantys garsai, anot pašnekovės, nėra tik fonas. Jie turi terapinį poveikį – ramina, mažina stresą, gerina dėmesio koncentraciją ir netgi padeda atsistatyti po įtampos. „Vandens ošimas, paukščių čiulbėjimas ar švelnus lapų šnarėjimas veikia kaip priminimas – sugrįžk į dabarties akimirką,“ – pastebi Povilionienė.

Kūryba, kuri remiasi klausymusi

Pokalbyje kalbama apie tai, kaip žmogus gali sąmoningai kurti sodo garsą. Pasirinktos medžiagos, dangos, augalai ir jų išdėstymas gali keisti visą akustinę atmosferą.
Kieti paviršiai – akmenys, plytelės ar betoninės dangos – garsą atspindi, o minkšti – žolė, samanų kilimas, mulčas – jį sugeria. Išmintingas šių medžiagų derinimas leidžia pasiekti pusiausvyrą tarp tylos ir gyvumo.

Tuo pat metu svarbu atsisakyti pernelyg sterilaus požiūrio į grožį. Kaip sako Povilionienė, kai žmonės siekia „vizualios švaros“ ir pašalina visus natūralius garsus, jie netenka tikrojo sodo gyvybingumo. Ramybė atsiranda ne tada, kai išjungiame garsą, o kai išmokstame jį priimti.

Garso terapija mūsų kieme

Sodas, anot pašnekovės, gali tapti savotiška garsų terapijos erdve. Kai kurias natūralias melodijas galima papildyti žmogaus sukurtais elementais – vėjo varpeliais, fontanėliais, akustinėmis skulptūromis ar net fonine gamtos muzika.
Vis dėlto, svarbiausia – atrasti asmeninį garsinį balansą. Tai, kas vienam žmogui kelia ramybę, kitam gali atrodyti triukšmas. Todėl svarbu išmokti klausytis ne tik aplinkos, bet ir savęs.

Sodas kaip gyvas orkestras

Rasa Povilionienė pabrėžia, kad garsovaizdis yra gyvas organizmas, kintantis kartu su metų laikais, orais ir paros ritmu. Ryte garsai būna švelnesni, kupini paukščių balsų, dieną jie sustiprėja, o vakare įsivyrauja šnarėjimas ir tylos vibracijos. Žiemą gamta nutyla – bet ta tyla taip pat turi savo garsą.

„Gamta – tai gyvas orkestras. Mūsų užduotis – išmokti būti jo klausytojais,“ – teigia pašnekovė.

Apie garsovaizdžio kultūrą ir ekologiją

Pokalbyje paliečiamos ir garsinės ekologijos temos – kaip žmogaus veikla veikia aplinkos skambesį. Miestuose vis daugiau erdvių kenčia nuo triukšmo, o natūralūs garsai pamažu nyksta.
Todėl visame pasaulyje populiarėja sąmoningas garsovaizdžio planavimas, kuriuo siekiama ne tik estetikos, bet ir emocinės bei ekologinės pusiausvyros.

Povilionienė primena, kad garsas – tai aplinkos sveikatos indikatorius: kuo įvairesni gamtos garsai, tuo gyvesnė ir darnesnė ekosistema.

Ramybė nebūtinai tyli

„Ramybė nėra tylos sinonimas. Tikroji ramybė gimsta tada, kai išgirstame pasaulį aplink save,“ – sako Rasa Povilionienė.

Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ kartu su Kristina Kanišauskaite-Šaltmere ji kviečia atsigręžti į garsus, kurie supa mus kasdien, bet dažnai lieka nepastebėti – įsiklausyti į gamtos pulsą, atrasti garsų grožį ir pajusti, kad net tyla gali skambėti.