Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina aplinkosaugos specialistę, mokslininkę ir pelėdų tyrinėtoją Gintarę Grašytę, kurią daugelis vadina Pelėdų motina. Ji jau daugiau nei aštuoniolika metų naktimis keliauja į miškus, klausosi paukščių balsų, žieduoja pelėdas ir stebi, kaip gamta gyvena savo ritmu. Tai pokalbis apie žmogaus ir gamtos santykį, apie tylą, kuri kalba, ir apie gyvenimą, kuris teka kartu su mišku.
KAS SLEPIASI NAKTIES TYLOJE
Naktis, kuri daugeliui atrodo tamsi ir tyli, Gintarei yra gyvas, alsuojantis pasaulis. Pelėdos – jos pažįstamos, kaimynės, tyrimų objektas ir ilgamečiai bičiuliai. Mokslininkė sako, kad pelėdų galima išgirsti net Vilniaus Vingio parke, tereikia sustoti ir įsiklausyti. „Pelėdos gyvena visur, tik mes dažnai jų nepastebime. Dieną jos tampa medžio dalimi, o naktį – miško balsu,“ sako Gintarė. Jos žino, kaip prisitaikyti, kaip likti nematomos ir išgyventi net ten, kur žmogaus pėdsakai vis gilesni.
Kalbėdama apie pelėdų pasaulį, Gintarė atskleidžia daugybę paslapčių: apie jų balsų įvairovę, apie tylų skrydį, apie motinystės instinktą, kai pelėda be garso puola gindama savo jauniklį. „Jos medžioja viską, kas mažesnė už jas, bet ne iš žiaurumo – tiesiog tokia gamtos tvarka. Miške nėra sentimentų, tik išlikimas,“ pasakoja ji.
GYVENIMAS SU GAMTA IR DĖL GAMTOS
Gintarės gyvenimas glaudžiai susijęs su mišku. Ji užaugo Labonoro girioje, kur jos tėtis dirbo girininku, o močiutės pavardė – Pelėdaitė – lyg pranašiškas ženklas nukreipė į būsimą pašaukimą. „Matyt, ta aplinka nuo mažens mane formavo – pelkės, miškai, paukščiai, visa tai visada buvo šalia,“ sako Gintarė. Šiandien ji pelėdas stebi ne tik kaip mokslininkė, bet ir kaip žmogus, ieškantis balanso tarp civilizacijos triukšmo ir gamtos ramybės.
Pelėdų tyrinėjimas – ne romantika, o sunkus, dažnai naktinis darbas. Gintarė pasakoja apie ilgas naktis miškuose, apie akimirkas, kai tenka lipti į medžius, tikrinti šimtus inkilų, kartais susidurti su laukiniais gyvūnais. „Miškas man yra tikras gyvenimas – ten nėra melo, nėra schemų. Kai esu miške, viskas susidėlioja į vietas,“ sako ji.
NAKTIES PASLAPTYS IR TYLOS IŠMINTIS
Pelėdos – tylos meistrės. Jų skrydis be garso, jų akys – kaip medžio šešėliai, o buvimas – beveik nematomas. Gintarė aiškina, kad šis paukščių gebėjimas kyla iš ypatingos plunksnų struktūros, kuri sugeria oro srautą. Dėl to pelėdos skraido visiškai tyliai, o jų grobis neturi jokių šansų išsigelbėti. Tačiau ši tyla mokslininkei yra ir pamoka žmogui – sustoti, klausytis, pastebėti.
Laidoje skamba istorijos apie jauniklius, kurie išropoja iš inkilo dar neturėdami plunksnų, apie tai, kodėl žmonės neturėtų jų gelbėti, ir apie pelėdų mamas, kurios saugo savo vaikus net nuo žmogaus. „Ji tiesiog skrenda ir taikosi į veidą – toks jos būdas ginti savo vaiką. Bet tai nėra agresija, tai gamtos instinktas,“ sako Gintarė.
MOTERIS GAMTOJE IR MOKSLE
Pokalbyje užčiuopiamos ir platesnės temos – apie moteris moksle, apie pašaukimą, apie tai, ką reiškia eiti savo keliu. Gintarė pripažįsta, kad šis pasirinkimas nebuvo sąmoningas planas, o natūralus gyvenimo tęsinys. „Vienuolikos metų užrašuose jau rašiau, kad būsiu biologė, bet tada net neįsivaizdavau, kad tyrinėsiu pelėdas. Viskas atėjo savaime,“ pasakoja ji.
Ji kalba ir apie savo dukrą, kuriai stengiasi perteikti gamtos meilę be prievartos: „Gyvename kaime, daug laiko praleidžiam lauke, ir nors dukrai patinka kompiuteris, ji jau dabar pažįsta daugiau paukščių nei daugelis suaugusiųjų.“ Moteris šypsosi sakydama, kad gamtos pažinimas nebūtinai turi būti darbas – jis gali būti būdas suprasti pasaulį ir save.
GAMTOS PAMOKOS ŽMOGUI
Šis pokalbis – tai kvietimas sulėtinti žingsnį, išeiti į mišką, pabūti tyloje. Gintarė primena, kad gamta visada pasirengusi kalbėtis su žmogumi, tik reikia noro ją išgirsti. „Buvimas gamtoje gydo – jis suteikia ramybės, plečia požiūrį ir leidžia išgirsti save,“ sako ji.
Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ gamtos pasaulis tampa atspindžiu žmogaus pasaulio – trapus, išmintingas ir gyvas. Tai pasakojimas apie naktį, kuri nėra tamsi, apie tylą, kuri pilna garsų, ir apie žmogų, kuris vis dar gali išmokti klausytis.
