Laidoje „Gyvenimo papartėliai“ vedėja Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė kalbina Agnę Trikštienę – klinikinę logopedę, miniatiūrų kūrėją ir projekto „Kaimelis minis“ autorę. Jos rankose gimsta mažas lietuviškas kaimas, kuriame telpa senovinės sodybos, šuliniai, tvoros, žydinčios obelys, samanomis apaugę takeliai, mažyčiai baldai, šviečiantys langai ir istorijos, primenančios senelių pasakojimus, vaikystės vasaras bei lietuviško kaimo dvasią.
Kaimelis, gimęs iš vaikystės prisiminimo
Agnė pasakoja, kad meilė mažiems nameliams ją lydi nuo vaikystės. Vienas ryškiausių prisiminimų – apsnigtas Kūčių vakaras, kelionė su tėvais ir tolumoje pamatyta sodyba su lange degančia šviesa. Šis vaizdas, anot pašnekovės, tapo stipriu kūrybiniu įkvėpimu, kuris iki šiol atsikartoja jos darbuose.
„Visada istorijos ir tas dalis atame mano kaimelyje minis mane be galo žavi.“
„Kaimelis minis“ vaizduoja maždaug XX amžiaus pradžios lietuvišką kaimą. Kiekvienas namelis čia turi savo paskirtį, istoriją ir vidų – nuo kriaučiaus sodybos iki vaistinės, pašto ar dvaro. Agnė stengiasi kurti autentiškai: tyrinėja senąją architektūrą, fotografuoja langines, tvoras, lankosi muziejuose, domisi senais daiktais, o vėliau viską perkelia į miniatiūrų pasaulį.
Kruopštumas, kuriam reikia mėnesių
Vienam nameliui sukurti kartais prireikia nuo vieno iki trijų mėnesių. Tai ne tik išorė – kiekvienas pastatas turi įrengtą vidų, baldelius, grindis, pečius, paveikslėlius, mažyčius indus, apšvietimą ir daugybę detalių, kurios dažnai būna vos nago dydžio. Agnė kuria iš popieriaus, medžio atplaišų, kavos maišymo pagaliukų, gipsinių detalių, samanų, šakelių ir visko, ką galima kūrybiškai prikelti naujam gyvenimui.
„Apie kiekvieną namelį, apie kiekvieną stogelį, apie kiekvieną langelį galėčiau pasakoti dienų dienas.“
Kūryba pašnekovei yra ne tik laisvalaikis, bet ir vidinis poreikis. Ji stengiasi kasdien bent trumpam prisėsti prie miniatiūrų, o kai nekuria namelių, renka medžiagas miške, fotografuoja gamtoje, ieško augalų ir detalių, kurios galėtų tapti naujo pasaulio dalimi.
Gamta, šeima ir lietuviškumo jausmas
Svarbi Agnės kūrybos dalis – gamta. Ji pasakoja, kad kaimas jai neatsiejamas nuo samanų, medžių, žydinčių augalų, miško ir tikrumo jausmo. Miniatiūros dažnai fotografuojamos gamtoje, nes būtent ten jos, pasak kūrėjos, atrodo organiškai ir tarsi atgyja.
„Kaimas apskritai neatsiejamas nuo gamtos. Norisi tų samanų, to tikrumo.“
Kuriant prisideda ir šeima. Vaikai auga kartu su „Kaimeliu minis“, padeda su idėjomis, kartais – su apšvietimu ar smulkiomis detalėmis. Vienas sūnus pats kuria miniatiūrinį teatrą su projektoriumi ir apšvietimu, kitas mėgsta daryti mažas puokšteles. Agnė džiaugiasi, kad kūryba šeimoje tampa bendru procesu, kuriame vaikai mokosi ieškoti sprendimų, fantazuoti ir matyti grožį mažuose dalykuose.
Miniatiūros, keliaujančios po Lietuvą ir pasaulį
„Kaimelis minis“ nėra uždarytas vienoje vietoje – jis keliauja po Lietuvą, parodas, susitikimus, bibliotekas, vaikų šventes. Neseniai Agnės kūriniai iškeliavo ir į Čikagą, kur buvo pristatyti lietuvių bendruomenei. Pašnekovė pasakoja, kad žmonės į miniatiūras reaguoja labai jautriai: vieniems jos primena vaikystę, kitiems – senelių namus, tretiems – Lietuvą, kurios pasiilgstama gyvenant toli nuo gimtinės.
„Tai yra mano lietuviškumo istorijos etapas, dalis, kurią noriu įamžinti kūryboje.“
Agnė pabrėžia, kad namelis jai yra labai stiprus simbolis. Tai vieta, į kurią grįžtama, kai gera ir kai sunku. Todėl jos kūryboje daug šilumos, atminties, jaukumo ir noro išsaugoti tai, kas jungia su šaknimis.
Mažos detalės, kurios kalba širdimi
Pokalbyje atsiskleidžia ne tik Agnės kūrybos procesas, bet ir jos požiūris į gyvenimą. Miniatiūros jai yra būdas pasakoti apie meilę, vaikystę, senelius, lietuvišką kaimą, gamtą ir žmogaus ryšį su namais. Kiekvienas mažas langelis, stogelis ar šviečiantis pečius turi emociją, istoriją ir savo vietą didesniame pasakojime.
Laida „Gyvenimo papartėliai“ kviečia susipažinti su kūrėja, kurios darbai primena, kad stebuklai gali tilpti ant delno, o mažame namelyje kartais telpa visas pasaulis.
