„Vilniaus kodas“ laidos vedėjas Ričardas Sartatavičius kalbina žmogų, kurio vardas neatsiejamas nuo Lietuvos džiazo istorijos – festivalio „Vilnius Jazz“ įkūrėją, prodiuserį ir idėjų variklį Antaną Gustį. Jo gyvenimo istorija – tai ir asmeninė improvizacija ir liudijimas, kaip džiazas tapo laisvės, kūrybos bei ištvermės kalba Lietuvos kultūroje.
Nuo inžinerijos iki džiazo scenos
Antanas Gustys – išsilavinimu inžinierius, tačiau jo pašaukimas visada buvo muzika. Studijų laikais jis nuo roko perėjo prie džiazo, kuris jam tapo ne tik pomėgiu, bet ir gyvenimo būdu.
„Džiazas tuo metu buvo kaip šventovė – albumai buvo tarsi meno kūriniai, kuriuos klausydavausi tyliai, su pagarba“, – prisimena Gustys.
Ši meilė muzikai ir atsidavimas kūrybai galiausiai vedė prie idėjos sukurti džiazo festivalį Vilniuje – tokiu metu, kai šis žanras Lietuvoje dar neturėjo nei infrastruktūros, nei palaikymo.
Vilnius Jazz gimimas – iš idėjos ir drąsos
1987-aisiais, dar sovietmečiu, Gustys surengė pirmąjį „Vilnius Jazz“ festivalį. Tai buvo drąsus sprendimas: be reklamos, be rėmėjų, be aiškių garantijų, kad kas nors ateis.
Afišas jis spausdino ir kabino pats, o į renginį atėjo pilna salė žmonių. Šis įvykis tapo Vilniaus džiazo istorijos pradžia ir simboliniu kultūrinės laisvės ženklu.
Festivalis gimė iš improvizacijos, o augo iš atkaklumo. Per pirmuosius metus Gustys susidūrė su ekonominėmis ir diplomatinėmis blokadomis – užsienio atlikėjų atvykimas buvo komplikuotas, o logistiką tekdavo spręsti kūrybingai. Benzino trūkumą organizatorius sprendė… kelionėmis į Minsko plentą.
Festivalis, išgyvenęs laiką ir sistemas
„Vilnius Jazz“ išaugo kartu su nepriklausoma Lietuva. Festivalis patyrė visus valstybės kūrimosi etapus – nuo pirmųjų laisvės metų, ekonominių krizių iki modernios kultūros integracijos į Europą.
Pirmieji festivaliai buvo organizuojami be institucijų paramos, tačiau juose jau dalyvavo iškiliausi Lietuvos ir užsienio džiazo atlikėjai. Su laiku Vilnius tapo vienu svarbiausių džiazo žemėlapių taškų, o „Vilnius Jazz“ – platforma, kurioje skamba laisvė, kūryba ir rizika.
Festivalis išlaikė aiškią kryptį: pristatyti modernų, kūrybinį, improvizacinį džiazą. Čia pasirodė daugelis pasaulinio masto atlikėjų – nuo legendinių amerikiečių iki Europos avangardistų. Pasak Antano, „ „Vilnius Jazz“ visada buvo ir liks festivalis tiems, kurie ieško ne saugumo, o atradimo“.
Vilnius Jazz šiandien – tarp kino, džiazo ir idėjų
Šiandien „Vilnius Jazz“ – tai ne tik muzika, bet ir visapusiškas kultūrinis reiškinys. Greta koncertų vyksta kino seansai „Skalvijos“ kino centre, muzikiniai pokalbiai MO muziejuje ir diskusijos apie džiazo paveldą. Festivalis jungia kartas, šalis ir menų rūšis, kviesdamas pažinti džiazą kaip gyvą, kintantį reiškinį.
Šių metų festivalio fokusas – Prancūzijos džiazas. Tai simbolinė jungtis su praėjusių metų „Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje“ programa, kurioje „Vilnius Jazz“ pristatė lietuvių atlikėjus Strasbūro festivalyje. Šiemet Prancūzijos kūrėjai atvyksta į Vilnių, tarsi grąžindami muzikinį dialogą atgal.
38 metų istorija, kuri nesibaigia
Per daugiau nei tris dešimtmečius „Vilnius Jazz“ išlaikė unikalų charakterį – intelektualų, drąsų ir laisvą. Tai festivalis, kuris niekada nepasiduoda konjunktūrai ir išlieka ištikimas improvizacijai kaip vertybei.
„Vilnius – miestas, turintis savitą ritmą. Kol čia gyvas džiazas – gyva ir miesto dvasia“, – sako Gustys.
Jo istorija – tai ne tik pasakojimas apie vieną festivalį. Tai liudijimas, kaip iš idėjos, entuziazmo ir muzikos gali gimti reiškinys, išaugęs iki tarptautinės kultūros simbolio.
