Kai kurie literatūros kūriniai su mumis auga, o kiekvienas sugrįžimas prie jų leidžia atrasti naujų prasmių. Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“ – viena tokių istorijų, kalbančių apie draugystę, meilę, atsakomybę ir žmogaus vidinį pasaulį. Vaikams tai gali būti pasakojimas apie kelionę po planetas ir neįprastus personažus, o suaugusiesiems – galimybė iš naujo apmąstyti savo vertybes ir santykį su savimi.

VILNIUS FM laidoje „Vilniaus ritmu“ vedėja Jūratė Pilibaitienė kalbino miuziklo „Mažasis princas“ muzikos ir libreto autorių bei režisierių Joną Sakalauską ir aktorių Sakalą Uždavinį. Pokalbyje pašnekovai pasakojo apie literatūros kūrinio perkėlimą į sceną, kūrybinius sprendimus ir pastangas išsaugoti originalios istorijos jautrumą dideliame muzikiniame reginyje.

Kodėl „Mažasis princas“ išlieka aktualus?

Jonas Sakalauskas įsitikinęs, kad prie šios knygos verta sugrįžti net ir tada, kai jos istorija jau gerai pažįstama. Nauja meninė forma leidžia pažvelgti į žinomą pasakojimą kitu kampu ir dar kartą prisiminti jame slypinčias mintis.

Kūrėjui ypač svarbus žmogaus santykis su savo emocijomis ir vidiniu vaiku – ta asmenybės dalimi, kurią suaugusieji neretai nustumia į šalį, pirmenybę teikdami racionalumui ir kasdieniams rūpesčiams.

„Man tai yra visų pirma susitikimas su tuo mažu savimi, kurį esu užmiršęs“, – apie asmeninį santykį su „Mažuoju princu“ kalbėjo Jonas Sakalauskas.

Pasak jo, spektaklis kviečia nepamiršti smalsumo, kūrybiškumo ir gebėjimo įsiklausyti į savo jausmus. Tai nėra vien vaikams skirta istorija – ji gali paskatinti kiekvieną žiūrovą iš naujo pažinti save.

Sakalas Uždavinys: „Mažojo princo“ idėja lydi visą gyvenimą

Aktorius Sakalas Uždavinys pasakojo, kad pačią knygą skaitė dar vaikystėje ar paauglystėje, tačiau jos idėjos sugrįžta įvairiose gyvenimo situacijose. Jam „Mažasis princas“ – kūrinys, galintis formuoti žmogaus pasaulėžiūrą ir priminti, kad net sudėtingame pasaulyje kiekviename iš mūsų išlieka gėrio galimybė.

Aktorius taip pat pabrėžė, kad miuziklo kūrėjai nesiekia įrodyti savo interpretacijos pranašumo prieš kitus sceninius darbus. Jiems svarbiau nuoširdžiai perteikti istoriją ir jos esmę, nepasiduodant norui bet kokia kaina nustebinti žiūrovą.

Toks požiūris atsispindi ir spektaklio ritme – kūrėjai sąmoningai stengiasi išlaikyti knygai būdingą subtilumą, neskubėti ir neperkrauti pasakojimo efektais.

Kaip knyga tapo miuziklu?

Kuriant sceninę versiją vienas didžiausių iššūkių Jonui Sakalauskui buvo perkelti kuo daugiau originalaus pasakojimo į muzikinį teatrą. Siekta išsaugoti pagrindinius personažus, jų dialogus, istorijos vietas ir svarbiausias mintis.

Nors dalį dialogų bei monologų teko trumpinti, kūrėjas norėjo kuo labiau remtis originaliu tekstu, o ne kurti visiškai naują jo interpretaciją. Muzika tapo priemone išreikšti emocijas ten, kur vien žodžių nepakanka.

Svarbus buvo ir autentiškumas. Jonas Sakalauskas pasakojo, kad ieškodamas ryšio tarp personažų ir juos įkūnijančių aktorių stengėsi atsižvelgti į tikrąsias atlikėjų savybes bei gyvenimo patirtį. Pavyzdžiui, Sakalo Uždavinio, kuris yra ir pilotas, profesinė patirtis padeda geriau suprasti istorijoje svarbų skrydžio ir dangaus pasaulį.

Didelė arena, bet išsaugota vidinė tyla

Ar didelė erdvė, orkestras, choras, solistai, vaizdo projekcijos ir akrobatika neužgoš jautrios istorijos? Jonas Sakalauskas pabrėžė, kad spektaklyje sąmoningai vengiama perteklinių šou elementų. Nors vizualinė ir muzikinė spektaklio pusės įspūdingos, kūrėjams svarbu išlaikyti originalaus pasakojimo nuotaiką.

Sakalas Uždavinys taip pat atkreipė dėmesį į spektaklio vidinę tylą. Jo teigimu, ji nebūtinai reiškia fizines pauzes – tai veikiau jausmas, atsirandantis iš atlikėjų dainavimo, dialogų ir viso kūrinio atmosferos. Aktorius pabrėžė, kad būtent ši tyla padeda išsaugoti Antoine’o de Saint-Exupéry istorijos intymumą net ir didelio masto reginyje.

Aktoriai, vaikai ir bendras kūrybinis darbas

Pokalbyje Jonas Sakalauskas atskleidė, kad kuriant miuziklą jam svarbus ir asmeninis ryšys su istorija. Kūrinį jis skyrė savo sūnui, kuris tapo vienu iš įkvėpimo šaltinių. Mažojo princo vaidmenį spektaklyje atlieka Serafimas Glušajevas, o Lapės vaidmuo patikėtas kūrėjo gyvenimo draugei Emilijai.

Miuzikle dalyvauja ir kiti aktoriai bei atlikėjai, vaikų choras, orkestras ir akrobatai. Prie vizualinės spektaklio pusės prisideda vaizdo menininkas Rimas Sakalauskas ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Pasak Jono Sakalausko, prie spektaklio kūrimo scenoje ir už jos ribų dirba beveik šimtas žmonių.

Sakalas Uždavinys atskirai išskyrė vaikų choro energiją ir nuoširdumą, teigdamas, kad jaunieji atlikėjai tapo neatsiejama spektaklio dalimi.

Spektaklis, kviečiantis suartėti

Pokalbio pabaigoje pašnekovai pabrėžė, kad „Mažasis princas“ skirtas įvairaus amžiaus žiūrovams. Tai istorija, kurią galima patirti su vaikais, anūkais ar draugais ir kiekvienam atrasti savų prasmių.

Jonas Sakalauskas kvietė į spektaklį ateiti atvira širdimi. Jo mintis paprasta – kūrinys gali padėti atsitraukti nuo kasdienių nesutarimų, prisiminti bendrystės svarbą ir iš naujo atrasti savo vidinį vaiką.